Ąžuolpamūšės piliakalnis yra dviejų upių santakoje. Iš šiaurės jį juosia Tatula, iš pietų ir pietvakarių – Ūgės upė. Piliakalnio aikštelė trikampė, apie 60 m ilgio. Šoniniai šlaitai apie 9 m aukščio, beveik statmeni, ardomi upių tėkmių. Į rytus nuo piliakalnio ariamame lauke vos žymūs senovės gyvenvietės pėdsakai. Iš rastų lipdytos grublėtos keramikos šukių manoma, kad žmonės piliakalnyje gyveno I tūkstantmetyje. Ūgės upės kairiajame krante, šios upės slėnio šlaite trykšta Ąžuolpamūšės arba Baltaduonio verdenė. Seniau čia buvo įrengtas rentinys, bet dabar visiškai sunykęs, likusi 1 m skersmens vandens duobutė, iš kurios vandens perteklius bėga į upės slėnį. Versmė trykšta negausiai, bet pastoviai. Vanduo skaidrus, bekvapis, geriamas.

Vietiniai gyventojai sausrų ir šalčių metu veždavosi į namus. Dabar girdo ganomus gyvulius. Potvynių neužliejamas. Netoliese, Ūgės upės vagoje, prie brastos trykšta dar vienas Ažuolpamūšės šaltinis. Šaltinį vietiniai gyventojai vadindavo Strekonio verdene. Vanduo skaidrus, kietas. Vandens perteklius iš šaltinio nuteka į Ūgės upę. XX a. 8 dešimtmečio pradžioje šaltinis buvo kairiajame Ūgės šlaite. Bet vanduo išplovė šlaitą ir šaltinio versmė su vertikalia į žemę sukaltų lentų rentinio briaunomis tapo apleistas upės vagoje. Šaltinio vandenį valstiečiai veždavosi į namus žiemą ir vasarą, kai išsekdavo šuliniai.