Pirmojo pasaulinio karo priešaušryje, 1914 m. gegužės 8 d., Vilniaus mieste Leibos ir Minos Kacew šeimoje gimė sūnus Romain. Deja, Romaino tėvų santuoka buvo nesėkminga, tad berniukas augo atskirai nuo tėvo. Jiedu su motina buvo apsistoję Pohulankos g. (dab. – J. Basanavičiaus g.) 16, tuo tarpu tėvas jau su kita moterimi kūrė šeimą tuometinėje J. Pilsudskio gatvėje (dab. – Algirdo g.). Nors jo tėvas buvo pasiturintis pirklys, tačiau prie jų su motina gerbūvio mažai teprisidėjo, tad pati motina stengėsi verslauti kaip įmanydama – turėjo moteriškų drabužių parduotuvę, modeliavo moteriškas skrybėlaites ir t.t. Mina tiek sau, tiek sūnui nuolat ieškojo geresnio gyvenimo vizijos – tiek finansine, tiek asmeninio tobulėjimo prasme. Tikėtina, kad tai paskatino moterį su sūnumi 1928 m. palikti gimtinę ir išvykti į Prancūziją.

Visgi, nebuvo taip, jog tik nuvykęs į Prancūziją jaunuolis atrado savyje rašytojo talentą – XX a. 4 deš. Romain, jau gavęs Prancūzijos pilietybę, studijavo teisę, mokėsi karinio parengimo mokykloje bei karo lakūnų mokykloje, o tam, kad turėtų už ką pavalgyti, dirbo įvairiausius darbus – padavėju, statistu kine, piešėju žaislų fabrike. Antrojo Pasaulinio karo metais Romain Gary dalyvavo oro antskrydžiuose ir už narsą po karo buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu, ir tai savo ruožtu turėjo įtakos po karo prasidėjusiai sėkmingai jo kaip diplomato karjerai. Rašymas ilgą laiką jo gyvenime užėmė antraeilę vietą – tik 1962 m. Romain atsisakė visų kitų savo veiklų bei pasirinko rašytojo kelią – rodos, kaip ir viskas, ko jis ėmėsi iki tol, šis kelias jam buvo itin sėkmingas ir produktyvus – jo kūriniai skaičiuojami dešimtimis, verčiami į daugybę pasaulio kalbų, ir Romain Gary vardas įrašytas į iškiliausių XX a. prancūzų rašytojų panteoną. Padangėse kovodamas su priešais, rašydamas ypatingos fantazijos kupinus romanus bei megzdamas diplomatinius santykius su tolimų kraštų atstovais, Romain Gary neišsižadėjo ir meilės – su aktore Jean Seberg jie sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų – Alexandre Diego ir Ninos Hart. Tik jų gyvenimo pabaigoje paaiškėjo, kad abu menininkus lydėjusi sėkmė neapsaugojo nuo sunkių gyvenimiškų pergyvenimų – 1979 m. nusižudė Jean, o po metų nusišaudamas pasaulį paliko ir Romain.

Šiandien Romain Gary kūriniai pasaulyje sutinkami kartais nė neidentifikuojant, kad tai to paties autoriaus darbai. Pats Romain susikūrė gausybę slapyvardžių, siekdamas išlikti iki galo nepažinus ir intriguojantis – Émile Ajar, Shatan Bogat, Lucien Brûlard, René Deville ar Fosco Sinibaldi. Ši slapyvardžių gausa pasitarnavo Romain iškrečiant didžiausią XX a. Europos literatūros pokštą – du kartus nugvelbiant Gonkūrų premiją. Pirmąjį kartą Romain Gary laimėjo Gonkūrų premiją už romaną "Dangaus šaknys" 1956 m., dar tada, kai nebuvo atsidėjęs vien rašymui. O kai rašytojas atsidėjo vien rašymui, pikti liežuviai ėmė plakti, kad jo talentas blėstąs – Romain žinojo, kad antroji tokio lygio premija pakeistų šias nuomones, tik bėda – Gonkūrų premija teikiama tik kartą gyvenime vienam rašytojui. Tad susigalvojęs Émile Ajar slapyvardį su kūriniu "Gyvenimas priešais mus" jis dar sykį pateikė savo rašymą Prancūzijos literatų teismų – taip išgalvotasis Émile Ajar 1975 m. laimėjo Gonkūrų premiją.

Įdomu, kad Romain Gary to iš karto nepaskelbė, o tiesa išlindo viešumon tik po jo mirties. Tad J. Basanavičiaus gatvėje Vilniuje stovinti R. Kvinto sukurta berniuko skulptūra Romain Gary atminti puikiai atspindi nerimstančią ir nuolat juokus krečiančią talentingojo rašytojo dvasią – ar dešimtmetis bandydamas įrodyti, ar šešiasdešimtmetis norėdamas pasijuokti iš snobiškų Prancūzijos literatų salonų – Gary niekuomet nestokojo išmonės.