Odos fabriką įkūrė 1865 m. iš Prūsijos atvykęs Samuilas Holšteinas, vėliau tapęs antrosios gildijos pirkliu, išvystęs odos perdirbimo veiklą ir davęs pradžią dabartinei "Vilniaus kailių" bendrovei. S. Holšteino odos fabrikas kūrėsi pakrantėje, greta Kopanicos kanalo ir Vilnios upės susiliejimo vietos. Iki to laiko teritorijoje stovėjo seni mūriniai statiniai, tarp jų galėjo būti ir XVI a. laikotarpio 4-ji popieriaus dirbtuvė Lietuvoje.

Fabrike dirbo voverių, karakulio, šeškų, ūdrų, veršių, kumeliukų odas bei kailius. Dirbama buvo su jau apdorota žaliavine oda - fabrike vykdytas antrinis jos išdirbimas, o paruošta oda buvo tiekiama avalynės gamintojams. Holšteino šeimai priklausė 2 ha žemės, 2 dviejų aukštų gyvenamieji namai, vienas iš jų buvo S. Holšteino, kitas jo sūnaus, Pavelo Holšteino, 14 gamyklinių statinių. Holšteino šeimos valdose, be gyvenamųjų namų ir gamyklinių pastatų, buvo šiltnamiai, oranžerija, sodai bei daržai.

Gyvenamas pastatas, Paupio g. 28, buvo pastatytas 1890 m. pagal architekto Michailo Prozorovo projektą. 1921 m. buvusi S. Holšteino odos fabriko istorinė valda buvo padalinta tarp įpėdinių į dvi dalis. Namas (pastatas) atiteko Hildai Holštein su kitais smulkesniais statiniais ir žeme. 1940 m. įmonė buvo nacionalizuota ir po dvejų metų šaltiniuose jau aptinkamas įrašas apie "Jono Vito kailių išdirbimo fabriką", vėliau virtusį gamybiniu susivienijimu.

Dar kartą istorinė valda buvo padalinta sovietiniais laikais tarp buvusio Ventos gamybinio susivienijimo Paupio g. 30 ir Vilniaus kailių gamybinio susivienijimo Paupio g. 28. Paskutiniais XX a. dešimtmečiais pastatas rekonstruotas, išliko tik Paupio gatvės fasadas ir kai kurios detalės. Paupio g. 28 sklypas XX a. II-oje pusėje užstatytas naujais pastatais, istoriniai fabriko pastatai rekonstruoti.