Pirmieji vandens malūnai Lietuvoje atsirado XIV amžiuje. Grūdų malimas buvo neblogas verslas, todėlne vieną šimtmetį malūnai buvo dvarų ir miestų privilegija. Tik po baudžiavos panaikinimo (1861 m.) jie paplito valstiečių ūkiuose. Lietuvoje vandens malūnai dažniausiai buvo mediniai, juose beveik visuomet būdavo ir malūnininko gyvenamosios patalpos. Vandens malūną suko vanduo, tekėdamas po vandens ratu (apatinio veikimo) ar bėgdamas ant rato (viršutinio veikimo) arba į rato šoną (vidurinio veikimo). XX-to amžiaus pradžioje malūnų ratus kai kur pakeitė turbinos. Dubysos aukštupyje vandens malūnai pradėti statyti po 1831-ųjų sukilimo, žlugus Ventos-Dubysos perkaso statybai. XIX-to amžiaus pabaigoje upės energiją šiose apylinkėse naudojo Dengtilčio, Mirskiškės, Bernotų ir Burkšių malūnai, Bubių lentpjūvė. XIX-to amžiaus pradžioje toje vietoje, kur dabar stovi Dengtilčio malūnas, per Dubysą buvo buvo nutiestas tiltas šiaudais dengtu stogu. Teigiama, kad nuo jo kilęs vietovės pavadinimas. Iki 1863-ųjų Dengtilčio malūnas priklausė Pašiaušės dvarininkui Vincentui Vitkevičiui. Už dalyvavimą sukilime jis buvo ištremtas į Sibirą. Caro valdžia Pašiaušės dvarą konfiskavo ir padovanojo generolui Kitas Kurtuvėnų regioniniame parke esantis Mirskiškės vandens malūnas veikia iki šiol.