Kurtuvėnų regioninis parkas žavi ežeringo, miškingo kalvyno kraštovaizdžiu, plytinčiu Rytų Žemaičių aukštumoje, tarp Ventos ir Dubysos upių. Pasak legendų, Kurtuvėnų ir jų apylinkių kraštovaizdį sukūrę milžinai: jie klumpėmis supylę Girnikų kalną, priverkę Bulėnų ežerą, iščiaudėję slėnį tarp Girnikų ir Šatrijos šventkalnių. Vis dėlto tikrasis viso to kūrėjas yra ledynas. Jis papuošė kraštą kalvagūbriais, atskirtais giliais upelių kloniais bei ežerų vėriniais, šakotomis raguvomis, ozų milžintakiais, velniaduobėmis, žemyninėmis kopomis. Savitų bruožų kraštui suteikė ir žmonės, supildami piliakalnius, užsodindami kalvas miškais, įrengdami žuvininkystės tvenkinius bei Ventos–Dubysos perkasą.

Tai vienas miškingiausių valstybinių parkų. Jis didžiuojasi didele augalijos ir gyvūnijos įvairove, kuriai išsaugoti įsteigta 12 "Natura 2000" buveinių apsaugai svarbių teritorijų. Hidrografine vertybe laikomas Pageluvio ežerynas – dešimties ežerėlių vėrinys. Ventos–Dubysos senslėnyje trykšta didžiausi Lietuvoje Svilės šaltiniai. Didybe spinduliuoja Martyno, Vėžalių, Linartų, Arvydiškių milžinai rieduliai.

Parke gausu senosios Žemaitijos paveldo. Girnikų šventkalnis, legendose minimas kaip milžinų motinos Kurtuovės kapas, buvo trijų baltų genčių – žemaičių, kuršių ir žiemgalių – jungtis. Krašto tradicijos išsaugotos seniausio Žemaitijoje etnografinio ansamblio dainose, kulinariniame pavelde.

Kurtuvėnų dvaras, žinomas nuo XV a., yra vienas seniausių Lietuvos dvarų ir garsus seniausiu bei didžiausiu mediniu baroko stiliaus svirnu. Kelionės žirgais iš Kurtuvėnų dvaro, paukščių stebėjimas, žvejyba seniausiuose Lietuvoje karpių tvenkiniuose suteikia išskirtinių potyrių.