Ant Nemuno kranto visai šalia gydyklų ir vandens pramogų parko rasite trykštantį grožio šaltinį, papuoštą arką primenančių dviejų rankomis susikibusių nimfų skulptūra. Kol vieni fotografuojasi skulptūros fone, kiti ragauja patį druskingiausią kurorto vandenį, nors šalia pakabintas užrašas perspėja, kad vanduo nėra tinkamas gerti, tik prausti odą.

Specialistai teigia, jog šis vanduo, trykštantis iš 300 m gylio šaltinio ne tik skaistina, jaunina odą, bet ir padeda kovoti su įvairiomis odos ligomis, net žvyneline. Dėl dezinfekcinių savybių juo tinka skalauti ir suskaudusią gerklę. Viename litre Grožio šaltinio vandens yra ištirpę net apie 50 g druskos, todėl jis naudojamas gydyklose vonioms ar kitoms procedūroms, grynas ar maišomas su kitais gydančių savybių turinčiais ingredientais.

Derėtų pripažinti, kad grožiui padeda ne tik šaltinio vanduo, bet ir stovėjimas prie šaltinio klausantis jo čiurlenimo ir nusiraminimas žvelgiant į po kojomis tekantį Nemuną. Šioje vietoje įprasta prisiminti vieną seną legendą. Kadaise Liškiavos kunigaikštis medžiojo dabartinių Druskininkų vietoje, o po sėkmingos medžioklės buvo priimta dievams atsidėkoti paaukojant sakalą. Kunigaikštis pašovė sakalą, bet paukštis įkrito į Nemuną. Kunigaikštis panėrė norėdamas jį ištraukti ir dingo upės vandenyse. Dvariškiai ir ant kranto stovėjusi kunigaikštienė pamanė, kad valdovas nuskendo, bet po kurio laiko jis laimingai pasiekė krantą nešinas strėle pervertu sakalu. Tose vietose, kur krito raudančios kunigaikštienės ašaros ėmė trykšti sūrieji šaltiniai.