Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, juosiamoje dviejų mažų bevardžių upelių slėnių. Seniau buvęs apardytas arimų, šiuo metu yra tankiai apaugęs apie 1969 m. sodintomis pušimis. Nors piliakalnis oficialiai įregistruotas dar 2005 m. – turistų srautų nėra iki šiol. I tūkstantmečio pradžią menantis piliakalni, archeologams čia aptikus brūkšniuotosios ir gruoblėtosios keramikos pavydžius, taip ir liko niekam nežinomas, o vietinių gyventojų dar ir kruopščiai slepiamas. Jie pasakoja, jog ant piliakalnio stovėjusi bažnyčia ar cerkvė, kuri prasmego. Kita pasakojimų versija – piliakalnio vietoje buvusi bažnyčia, kurią kažkas užpylė žemėmis.
Piliakalnio šiauriniame šlaite trykšta neįprastas šaltinis, kurio vanduo ypatingai geležingas. Šis šaltinis buvo gerai žinomas apylinkių žmonėms, o jo vanduo labai branginamas. Pasakoja, kad šaltinio vandeniu gydydavę akis, o vienas žmogus šiuo vandeniu išsigydęs skrandžio ligą.

Nuorodos iki piliakalnio nėra įrengtos.