Buvusi dvaro sodyba su parku užima 12 ha. Južintų dvaro savininko Gedeono Rajecko duktė Teresė Rajeckaitė (Teresa Rajecka) ištekėjo už Mykolo Veisenhofo (Michal Weyssenhoff, 1715-1789) Livonijos raštininko ir pakamario. Mykolo ir jo antrosios žmonos Teresės Rajeckaitės sūnus Pranciškus (Franciszek Weyssenhoff, 1781-1855), kuris buvo Ukmergės bajorų maršalka, masonų organizacijos narys, nutarė perkelti dvarą iš Južintų prie Rašų ežero. Taip įkurtas Tarnavos dvaras, kurio statybos baigtos apie 1858 m. po Pranciškaus mirties. Paskutinieji dvaro valdytojai iš Veisenhofų giminės buvo Juozapas (Jozef Weyssenhoff, 1860-1932) ir Valdemaras (Waldemar Włodzimierz Weyssenhoff).
Tarpukariu Južintų ir taip pat Tarnavos dvarų žemės išparceliuotos. Apie 1923 m. Tarnavos dvarą įsigijo Juozas (?) Vėbra (1901-1994) – pulkininkas, Lietuvos savanoris, inžinierius, išradėjas, chemijos mokslų daktaras, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1932), Vytauto Didžiojo III laipsnio (1938), Vyčio kryžiaus III laipsnio (2001) ordinais, Lietuvos kariuomenės, kūrėjų savanorių (1920), Lietuvos nepriklausomybės (1928) medaliais. Neužilgo Juozas (?) Vėbra pardavė dvarą Lietuvos kariuomenės pulkininkui Jonui Vėgėliui (Vėgelis, Vigelis; 1890-1985), kuris apdovanotas Vyčio kryžiaus V laipsnio (1928), Vytauto Didžiojo IV laipsnio (1930), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1935), Šaulių žvaigždės (1938) ordinais, Savanorių (1929), Lietuvos nepriklausomybės (1928), Šaulių žvaigždės (1939), Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio (1929) medaliais, Latvijos Aiszargų nuopelnų kryžiumi (1939), Rusijos kariuomenėje – Šv. Stanislavo III laipsnio su kardais ir kaspinu (1917), Šv. Anos IV laipsnio ordinais. 1940 m. iš kariuomenės atleistas. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Austriją. 1949 m. emigravo į JAV. Po karo Tarnavos dvaras priklausė kolūkiui.
Dvaro rūmai baigia suirti, stovi be langų ir durų. Rūmai pastatyti ant kalvelės, aplinkui įkurtas didelis parkas su takais, vedančiais prie Rasų ežero. Čia priskaičiuojama 11 rūšių vietinių medžių, tarp jų yra ir senų. Auga aukštos ir drūtos kalninės guobos, sibirinės pušys, mažalapės liepos, baltosios tuopos, kanadinės tuopos, vakarinės tujos. Dvaro būklė prasta, parkas apleistas.
