Ši Juodupio ir Šonos upelių santakoje esanti kalva dar vadinama Pilike arba Piliuke. Iš visų pusių ją supa pelkės. Šlaitai nuolaidūs, apie trijų metrų aukščio, viršuje – maždaug 26 metrų pločio ir 170 metrų ilgio aikštelė. Vakarinis aikštelės galas atskirtas beveik 20 metrų ilgio ir metro gylio grioviu. Pasakojama, kad seniau prie šios kalvos buvęs didelis akmuo su kažkokiais užrašais. Po tuo akmeniu sukilėliai slėpė auksą. Piliakalnio pavadinimas kildinamas iš dar senesnių laikų. Slėpdami nuo priešų, vietos gyventojai tik jiems žinomais pelkių takais ant šios kalvos atvesdavo savo didžiausią turtą – galvijus. Kadangi gyvuliams reikėjo parūpinti pašaro, kalvą imta vadinti vieta, kur galvijai ėda. Kultūrinio sluoksnio archeologai kalvos viršūnėje neaptiko, tačiau nepaneigė, kad tai yra piliakalnis. Jeigu viduramžiais čia būta medinės pilies, ji priklausė tarp Ventos ir Dubysos upių plytėjusiai žemaičių Knituvos žemei. Medinėmis pilimis žemaičiai pasitiko kryžiuočių agresiją, jose gynėsi ir apgynė savo laisvę. Per amžius medinės pilys sunyko, liko tik piliakalniai. Nedaug yra žinių apie pačių pilių išvaizdą – šiek tiek jų teikia archeologiniai tyrinėjimai, šiek tiek – vėlesni mediniai statiniai. Spėjama, kad medinių bažnyčių varpinių bokštai galėjo išsaugoti pilių architektūrines tradicijas. Pirmieji piliakalniai baltų teritorijose atsirado II-ojo ir I-ojo tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje. Tai buvo natūralios kalvos, kurių plokščiose viršūnėse gyveno nedidelės bendruomenės. Vėliau ant tokių kalvų imta statyti gynybinius įtvirtinimus, o papėdėse – gyvenvietes.