Iki XIX a. pab. dauguma žydų Gargžduose gyveno dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje, o XIX a. pab. – XX a. pr. žydų sklypai buvo išsidėstę palei Rinkos aikštę bei Klaipėdos gatvę. 1638 m. Lietuvos LDK karaliaus Vladislovo IV aktu Gargždų miestelio žydams buvo suteikta teisė turėti kapines, tad apie XVII a. vid., pietrytinėje miestelio dalyje, netoli dešiniojo Minijos kranto, buvo įkurtos žydų kapinės. Vietinių gyventojų liudijimu kapinės buvusios apie 4 ha.

Žydų kapinės buvo pradėtos naikinti Antrojo pasaulinio karo metu: vokiečiai kasę gynybinius įtvirtinimus. Vėliau kapinių vakarinė dalis buvo išdalinta kolektyvinių sodų sklypams. Tuo sprendimu buvo leista sunaikinti istoriškai susiformavusias kapinių teritorijos ribas, kapų eilių išdėstymą, išvežti senus antkapinius paminklus. 

1992 m. kapinių tvora ir kapai buvo restauruoti, kai kurie antkapiai yra išlikę autentiški.

Žydų kapinėse vyrai ir moterys laidojami pagal tradiciją atskiromis eilėmis, bet Gargžduose į vyrų eilę įsiterpia vienas kitas moters antkapis, todėl greičiausiai kai kurie nuversti antkapiai buvo atkelti ir pastatyti kitur. Žydai antkapyje dažnai įrašydavo ne tik mirusiojo vardą, pavardę, gimimo ir mirimo metus, bet ir profesiją, amatą. Žydų kapinėse priimta vengti didelių papuošimų, nenešama ir nesodinama jokių gėlių, tik antkapių stiliai gali šiek tiek skirtis.