Ginučių vandens malūnas – vienas įsimintiniausių Aukštaitijos nacionalinio parko simbolių. Senove alsuojantis medinis malūno pastatas, tiltas ir užtvanka dažnai tampa tuo atsparos tašku, nuo kurio keliautojai pradeda pažintį su šiuo ežerų išraižytu, tapybiško kraštovaizdžio Lietuvos kraštu. Malūnas buvo pastatytas XIX a. antroje pusėje ant Srovės upelio ir veikė iki 1968 m. Vieno aukšto malūną su pastoge pasistatė Linkmenų dvaro savininkas Gimžauskas. Malūne be gamybinės dalies buvo dar ir gyvenamoji, kur gyveno pats malūnininkas bei ūkinė dalis, kur buvo įsikūrusi krautuvė.

Dabar malūnas yra valstybės saugomas paminklas su išlikusia senovine, prieš beveik trisdešimt metų rekonstruota įranga. Parke yra dar šeši vandens malūnai, tačiau išsaugojęs autentišką įrangą yra vienintelis Ginučių malūnas. Antrame malūno aukšte, pastogėje, veikia ekspozicija, pasakojanti apie duonos kelionę nuo grūdo iki stalo. Sako, čia dažnai apsilanko net pats Ginučių malūno velnias...

Ne ką mažiau džiaugsmo poilsiautojams ir keliautojams teikia ir malūno patvenktas Srovės upelis. Prieš užtvanką susiformavusiame tvenkinyje galima iš arti grožėtis gulbėmis, antimis ir kitais vandens paukščiais. O žemiau užtvankos išplatėjęs upelis – tikra palaima karštą vasaros dieną.

Drąsiausieji gaivinasi po stipria upelio vandens srove, trykštančia iš užtvankos, o kiti – neatsispiria pagundai pabraidyti po smarkiai išplatėjusį, bet labai seklų ir skaidrų upelį. Kol švelnus smėliukas kutena basas pėdas, o vėsus vanduo gaivina, galite paganyti akis į sodriai žaliuojančius upelio krantus, upelyje iškilusias salas. Tuo tarpu nuo kaitrių saulės spindulių jus saugos iš krantuose ir salose augančių medžių lajų susiformavęs žalias kupolas – tikras gaivios lietuviškos autentiškos vasaros įsikūnijimas. Jei čia dar nesilankėte, būtinai atvykite ir patirkite tą nepakartojamą jausmą.