Aukštaitijos nacionalinis parkas išsiskiria unikaliu kalvotu ežeringu mažai sukultūrintu Aukštaičių aukštumų kraštovaizdžiu, protakomis sujungtų dubakloniuose telkšančių ežerų virtinėmis.

Išskirtinės nacionalinio parko vertybės: unikalus Lietuvoje iš visų pusių 9 ežerų apsuptas raiškus Šiliniškių gūbrys su legendomis apipinta Ladakalnio kalva, giliausias Lietuvoje Tauragnų ežeras (62,5 m), vienintelė šalyje Baluošo ežero sala (Ilgasalė) su ežerėliu, Laumakėlių ežeriukai su skirtingomis vandens "akių" spalvomis, į paviršių išnyrantis ir vėl po sausvage tekantis nenuspėjamas Tauragnos upelis, į Almajo ežerą almantis Pliaušės upelis, po miškus kilpinėjančios Švoginos ir Juodupės upelių vagos, unikalūs ežerų pusiasaliai – "ragai", slūgsanti balta ežerų kreida Baluošo apyežeryje. Parke užgimsta viena nuostabiausių Lietuvos upių – Žeimena.

Ypatinga biologine įvairove išsiskiria jau seniai žmogaus veiklos nemačiusi Ažvinčių sengirė ir Minčios giria, vandens lygio svyravimo dėsningumais pasižymintis Balčio ežeras, savitas Ginučių ąžuolynas, gyvybės pilnas Žeimenos slėnis su senvagėmis, Kretuonykščio, Kriogžlio, Pagilūtės pelkynai. Gausu itin retų augalų ir grybų rūšių, Europos Bendrijos svarbos paukščių, žinduolių, vabzdžių. Čia galima ne tik laukinėmis orchidėjomis pasigrožėti, bet ir vilką, lūšį sutikti, uralinę pelėdą išgirsti.

Aukštaitijos nacionalinio parko architektūros įžymybė, pavaizduota ne tik nacionalinio parko emblemoje, bet ir 1 lito popierinėje kupiūroje – Palūšės medinė bažnyčia su varpine. Didelė tradicinių etnografinių kaimų įvairovė. Pagal gatvinių rėžinių, kupetinių, vienkieminių kaimų ypatybes galima atsekti šimtmečius vykstančią Lietuvos kaimo raidą. Seniausius laikus mena Papiliakalnės, Ginučių piliakalniai, akmens ir žalvario amžiaus kapinynai, V – XI amžiaus pilkapynai, sudarantys vieną didžiausių senovės gyvenviečių kompleksų Lietuvoje.