Meilės salos legendos istorija nutiko apie 1860-uosius. Ilzenbergo jaunimas tuomet Jonines ir kitas šventes buvo įsigudrinęs švęsti Ilgio ežero saloje, kur augo senas ąžuolas. Merginos tikėjo, kad tik prie šio ąžuolo vaikinų pasakyti meilės žodžiai išliks tvirti ir ilgaamžiai, kaip ir pats ąžuolas. Todėl dažnai net pačios viliodavo vaikinus plaukti į salą.
"Aš tave myliu", - tokius žodžius prie salos ąžuolo savo išrinktajai Ievai kartą ištarė ir Jonas. Nespėjus jiems susituokti, atvyko caro žandarai ir išsiuntė Joną į rekrūtus. Ačiū Dievui, ne 25 metams, kaip anksčiau, bet 12-ai metų.
Grįžo Jonas iš karo jau ne toks jaunas ir gražus. Nebesitikėjo, kad dar sutiks savo jaunystės meilę Ievą. Bet ar ne stebuklas? Ieva visą laiką jo laukė. Irgi ne tokia jauna, kaip kadaise, bet graži, tiesi, meilės kupinomis mėlynomis akimis.
"Aš negalėjau tavęs nelaukti. Argi neatsimeni, kad saloje, prie senojo ąžuolo pasakei, kad myli mane. Šie žodžiai niekur nedingo, jie mus lydėjo ir saugojo, kad vėl pamatytumėme vienas kitą. Saloje pasakyti meilės žodžiai išlieka ir saugo. Ar dabar supranti?", - švelniai Jonui pasakė Ieva.
Netrukus jie susituokė, o jų laimei nieko netrūko. Bėgo metai, keitėsi kartos, o legendą apie Meilės salą nuklojo užmaršties dulkės.
Naujieji Ilzenbergo dvaro šeimininkai, rinkę prisiminimus apie vietos žmones bei įvykius, nugirdo ir šias, seniai pamirštas meilės istorijas. Todėl, jų rūpesčiu, buvo nuspręsta pastatyti tiltą į Meilės salą. Ir pavadinti jį "Meilės tilto" vardu.