I. Navidansko parkas - tai privatus 57 ha ploto parkas Kalnėnų kaime. Dabar parke auga 34 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Driekiasi beržų, mažalapių liepų, klevų, lazdynų alėjos. Medžiai sodinti grupėmis ir pavieniui. Gausu ąžuolų, ievų, uosių, drebulių. Gražūs trapieji rutulinės formos gluosniai, aikštelėje keroja skroblai, rudenį valgomas vitaminingas uogas sirpinantys raugerškiai. Introducentų yra 95 rūšių ir formų. Maloniai džiugina kėniai: kaukaziniai, europiniai, pilkieji, sibiriniai, taip pat pilkaspyglės ir žaliaspyglės pocūgės. Nemaža ąžuolų šeima: šiauriniai, paprastieji svyruoklinės ir glaustašakės formos, pelkiniai. Žleba lapija kvapiųjų beržų, žiemą nuleidę šarmuotas šakas rymo svyruoklinės formos karpotieji beržai. Iš bukų gal gražiausi purpuriniai, gal svyruokliniai karpytlapiai, o gal svyruokliniai. Tik čia galima pamatyti paprastąją svyruoklinės formos drebulę. Žaliuoja ir valgomasis kaštainis, galintis išaugti iki 30 – 40 m. Jo lapai ilgi, standūs. Kiekviename gvilde kaštainis sunokina po tris, o kartais ir po 7 skanius, į riešutą panašius valgomus vaisius, šiltesniuose kraštuose auginamos jų plantacijos. Kaštainis išgyvena net 3 tūkst. metų. Savaime auga Vakarų Užkaukazėje, 300 – 700 m. aukščio kalnuose, kitur įsitvirtina dar aukščiau. Gana sėkmingai kaštainiai auginami Ukrainoje. Lietuvoje jų neturi net mėgėjai. Tik Kauno botanikos sode 1958 m. buvo sunokinta keletas vaisių. Anksčiau kaštainiai buvo auginami Lietuvos parkuose, tačiau dėl šaltų žiemų išnyko. Beje, žiedai ir gvildai tinka juodų ir rudų dažų gamybai. Gražūs parko klevai: paprastieji raudonlapiai, rudenį ypač patrauklūs totoriniai ar sidabriniai. Pasodinta stambiavaisių riešutų, kurių vaisiai rausvais apvalkalais, kiaušiniški. Šie riešutai savaime auga Mažojoje Azijoje, Balkanuose. Iš tolimųjų Alpių kalnų čia atkeliavo alpinis pupmedis, žydinti mažesniais nei jo giminaitis darželinis žiedais. Gausu krūmų: lanksvų, sedulų, ortenzijų, serbentų, jazminų, erškėčių... galbūt čia pražys baltais ir kvapniais žiedais japoninė magnolija (Kauno botanikos sode yra kartą žydėjusi).

Septyniuose tvenkiniuose plauko paukščiai, veisiasi žuvys. Per parką čiurlena Spiginas, įtekantis į pietinį tvenkinį. Šiuo metu prie vandens tvenkinių įkurtos poilsiavietės. Teikiamos komercinės žvejybos paslaugos.

Kalnėnų kaime, didelėje šeimoje 1909 m. gimė Izidorius Navidanskas. Sulaukęs 16 metų, 1928 m. jis vogčiomis nuo tėvų pasodino keturis beržus, kaštoną, liepaičių, tujų. Tėvas pyko, kad tie medeliai neduoda derliaus – tai ne obelys ar kriaušės. Mirus tėvui, Izidorius iškasė tvenkinį, toliau plėtė parką. 1937 m. jis išvyko į Klaipėdą, ten užsidirbo 1000 Lt. Ir už juos nusipirko medelių iš Čekijos, Danijos, Vokietijos. Medeliai prigijo. Nors 1956 m. dalis jų iššalo, I.Navidanskas nenuleido rankų. Jis daigino sėklas, skiepijo, veisė. 1949 m. parkas atiteko "Pabaltijo" kolūkiui. I.Navidanskas ten dirbo sodininku. Buvo iškasti trys tvenkiniai, nusidriekė medžių alėjos. 1965 m. parkas perduotas Gamtos apsaugos komitetui ir pavadintas Žemaičių botanikos parku. Izidorius kartu su sūnumi Rapolu, kuris šiuo metu yra parko savininkas, dirbo parke. 1958 m. Žemaičių botanikos parkas, anksčiau vadintas tiesiog I.Navidansko parku, paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų.Tai vienas pirmųjų botanikos parkų Lietuvoje.