Januliškis tai kaimas, esantis penkių kelių kryžkelėje. Būtent pro čia veda svarbiausi keliai į Vilnių, Molėtus, Švenčionėlius, Maldžiūnus ar Labanorą. Tai Labanoro girios širdis, plakanti to paties pavadinimo regioniniame parke ir gūranti ant Peršokšnos upės kranto. Nors iš pirmo žvilgsnio, tai visai nedidelis kaimelis, jis, vis dėl to, yra šių apylinkių centras: 27 vietiniai gyventojai, vos 10 gyvenamųjų namų, tačiau dar yra bažnyčia su kapinėmis, dvi girininkijos (Januliškio ir Prūdiškės), Baranavos medicinos-akušerijos punktas, paštas, vietinio laikraščio redakcija, telefoninių ryšių stotis, priešgaisrinis bokštas. Dar ne taip senai veikė kuolų apdirbimo cechas (sudegė 1999-taisiais), parduotuvė (užsidarė, pardavėjai išėjus į pensiją,) ir metereologinė stotis (nebeveikia dėl lėšų stygiaus). Prieš 20 metų dar pilnu pajėgumu dirbo lentpjūvė, vėliau sugriauta viesulo, prieš 30 metų buvo biblioteka (nesulaukė skaitytojų, nes be Lenino raštų ten daugiau nieko nebuvo), grybinė, kurioje supirkdavo bei virdavo grybus. Ir nors pati grybinė jau senokai stovi apleista, Januliškio kaime grybai supirkinėjami kasmet ir net keliose vietose (kaimiečių sodybose pagal sutartis su tam tikromis firmomis). Daugeliui kaimiečių grybai ir uogos iki šiol yra pragyvenimo šaltinis. Maždaug prieš 50 metų Januliškyje dar veikė kalvė (užsidarė mirus paskutiniam šių vietų kalviui), stovėjo dvi milžiniškos fermos, pilnos karvių ir kitokių gyvulių, tačiau taipogi apleistos masinio kaimiečių bėgimo į miestus metu. Tarpukario metais veikė mokykla, stovėjo nedidelis dvaras ir lenkų kariuomenės arklidės. Taigi visais laikais Januliškis buvo žmonių traukos centras.

Kaimo istorija yra glaudžiai susijusi su čia esančios bažnyčios istorija. Vietinių gyventojų, gyvenusių čia nuo pat gimimo nėra ir niekada nėra buvę. Dabartiniai januliškiečiai – tai atvykėliai iš kitų apylinkių, daugiausia – iš Utenos krašto. Aplinkinių kaimų senbuviai gerai pamena senąjį Januliškį ir jo bažnyčia. Užpraeitame amžiuje Januliškyje stovėjo tik kareivinės ir arklidės (jų buvo 3 ar 4). Šios žemės (nuo Baranavos kaimo iki pat Luknelės upelio prikalusė vienam olandų kilmės grafui Schneideriui. Jam priklausantys miškai kaip anksčiau, taip ir dabar vadinami Baranavos miškais. Grafas Schneideris nusipirko visą Baranavos girią, o pats dvarus pradėjo statytis. Pirmasis išbujojo ant Sirgelio ežero kranto - puošnus lyg gulbė. Savo vietininkus grafas įkurdino Kampuotėlėje, Januliškyje ir kt. Čia pradėjo dygti maži dvareliai. Sumanaus grafo būta - mokėjo prižiūrėti jam priklausančius miškus. Liepė plūgui kaimus tarpumiškėse gimdyti, išversti iš žemės mintį ir darbą. Ir arė plūgas pamažėle gyvybę girioje kurdamas - po nedaug, kad miško nenuskriaustų, bet visur, kad mišką sergėti kaip savo akį pradėtų čion atsikėlę pirmieji gyventojai. Buvo ir Januliškyje pirmasis ir, greičiausiai - Janulis. Reikėjo atvykėliams pastogės, šilto būsto žiemą ir vėsaus vasarą. Tad liepė grafas kirviui kaimiečiams pirkeles, lūšnas statydinti. Kirvelis užsimojo ir neskubėdamas, po truputį, kad miško nenuskriaustų kiekviename kaimelyje po pirkelę, po lūšnelę pastatė. Labanoro pašonėje virtinės kaimų kaimelių nuaidėjo, giriai naujos gyvybės įkvėpė. Po Baranavos girią pasklido ištikimi sargai - ir nuo plėšikų, ir nuo gaisrų. Tai Januliškis, Juodinėlis, Paluknys, Paluknis, Girutiškis, Ešerinis, Antaviešė, Lūšnia, Padlūšnė, Raisciukai, Žemaitiškiai ir daugelis kitų. Toliau kiekvieno iš jų likimas savaip klostėsi.

Deja ir dabar neaišku ar iš tiesų grafas Schneideris buvo tikrasis Januliškio apylinkių savininkas. M.Vainauskienė iš Vilkasląsčio kaimo mini, kad šios žemės priklausė ukrainiečių kilmės grabei Nemčinskui, kuris buvo pavaldus "kažkokiam olandų kilmės grafui". D.Kreivienė iš Juodinėlio kaimo patikslino, kad visos šios žemės priklausė grafui Schneideriui, kuris Januliškyje turėjo savo vietininką. Verta pastebėti, kad žodis "grabė" lenkiškai reiškia "grafas". Iškyla klausimas – kaip grafas gali būti pavaldus grafui? Iš Santakos kaimo kilęs lenkų rašytojas ir publicistas H.Šilkinis, parašęs jau 20 knygų apie savo gimtąsias vietas, jokio grafo Schneiderio net nemini. Pasak jo, prie Kuliakampio ežero ilgą laiką stovėjo riboženklis, kuris skyrė trijų grafų valdas: Hanseno, Wigenschteino ir Nemčinskio.