Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos iš viso šioje vietoje stovėjo penki gynybiniai statiniai. Pirmosios fortifikacinės priemonės geležinkelio tilto gynybai panaudotos apie XX a. pr. Tai abipus upės cariniu laikotarpiu pastatytos dvi g/b keturių aukštų slėptuvės, vadinamos "blokhausais", skirtos ginti tiltą ir jo prieigas lengvųjų šaunamųjų ginklų ugnimi. 1937 m. pagal inžinieriaus Juozo Vitkaus-Kazimieraičio (1901–1946) projektą buvo pastatytos trys aktyviosios gelžbetoninės slėptuvės, iš kurių iki šiol yra išlikusi tik pirmoji, įrašyta į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 43871). Tokio tipo gynybos projektai buvo realizuoti tik prie dviejų Lietuvos geležinkelio tiltų – Jonavos per Nerį ir Lyduvėnų per Dubysą. Pirmoji slėptuvė turėjo ginti zoną virš tiltų, antroji – saugoti prieigą prie tiltų, trečioji slėptuvė iš abiejų pusių turėjo dengti antrą ir iš dalies pirmą slėptuves, apšaudant prieigas prie geležinkelio pylimo nuo Jonavos pusės. Tuo tarpu iki tol buvusius "blokhausus" buvo nutarta per pusę sumažinti, susprogdinant viršutines, virš pylimų išsikišusias dalis, kad priešo artilerijai neatskleistų tiltų ir slėptuvių vietos. Jonavos geležinkelio tilto gynyba yra laikoma bendros Lietuvos gynybos sistemos nuo galimų karinių veiksmų neatsiejama dalis. Trijų aktyviųjų slėptuvių projekto įgyvendinimas vertinamas kaip naujas fortifikacijos etapas ne tik Jonavos tiltų gynybos prasme, bet ir visos Lietuvos fortifikacijos pažangos plotmėje. Iki šio laikotarpio Lietuvoje nebuvo statyta panašaus tipo aktyviųjų slėptuvių, ypatingai turinčių tarpusavyje suderintų apšaudymo sektorių.