Karališkas miestas, išsidėstęs trijų upių – Imsrės, Mituvos ir Nemuno – santakoje. Kaip Jurbarko grožis galėjo nepakerėti karalienių ir kunigaikščių! Jurbarką valdė garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų žmonos: Bona Sforca, Ona Habsburgaitė, Cecilija Renata, Liudvika Marija. Vėliau čia vasaros rezidenciją pasistatė ir ilgam įsikūrė kunigaikščių Vasilčikovų giminė.

1846 m. iš caro majorato teisėmis gavęs valdyti Jurbarką, kunigaikštis IIarionas Vasiljevičius Vasilčikovas nuostabiame Jurbarko parke, Mituvos upės krantinėje, pastatė ištaigingus neoklasicistinio stiliaus rūmus, juos apjuosė raudonų plytų mūro tvora, šalia įsirengė nedidelę, bet puošnią cerkvę. Čia turtinga rusų aukštuomenės giminė gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo. Šeimos pradininko Ilariono Vasilčikovo gyvenimo istorija primena filmo siužetą. Pradėjęs karo tarnybą kaip eilinis kareivis, jis užsitarnavo generolo laipsnį, vėliau gavo grafo, galiausiai ir kunigaikščio titulą.

Šeima nepamiršo savo šaknų ir nerūpestingų ponų nevaidino. Kaip tik jie ypatingai rūpinosi Jurbarko kraštu. Sergejaus Ilariono Vasilčikovo ir jo žmonos Marijos dėka miestas pradėjo plėstis, ėmė daugėti darbo vietų: čia buvo pastatyta pirmoji elektrinė, įsteigta audinių audimo mokykla.

Jurbarkas tapo lankomas ir aukštuomenės atstovų. Vasilčikovai dvare mėgo kelti puotas ir kvietė artimus draugus bei gimines. Šeima netgi pozityviai žiūrėjo į tautinį atgimimą ir leido slapčia savo daržinėje surengti Keturakio komedijos "Amerika pirtyje" premjerą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Jurbarką, kunigaikščiui ir jo šeimai namus teko palikti. 1915 m. vokiečiai sužinoję, kam priklausė rūmai, juos sudegino. Šeimai teko pabėgėlių dalia. Slapstydamiesi nuo vokiečių jie prieglobsčio ieškojo Konstantinopolyje, Maltoje, Paryžiuje, Berlyne, Londone. Karui pasibaigus namais buvęs Jurbarkas jų nebelaukė. Šeimos turtas buvo nacionalizuotas.

1991 m. Vasilčikovų dvaro svečių namuose buvo įkurtas Jurbarko krašto muziejus, kuriame saugoma pastarųjų savininkų, paties dvaro ir miesto istorija, o senoji Jurbarko Kristaus Atsimainymo cerkvė pritaikyta kultūrinei veiklai. Čia vyksta meno parodos ir klasikinės muzikos koncertai. Kunigaikščio svita miesto gatvėmis nebevaikšto, tačiau auga gražus jaunimas, kuriam savo miesto istoriją bei meilę gimtajam kraštui perteikia tėvai ir mokytojai.