Kamanos yra vienas iš nedaugelio ne tik Lietuvos, bet ir Europoje dar mažai kultūros paliestas gamtos kampelis, išsaugojęs savo prigimties primityvumą. 1979 m. Akmenės rajone Kamanų botaninio draustinio pagrindu įsteigtas Kamanų valstybinis rezervatas – 3660 ha bendro ploto. Aplink rezervatą sudaryta apsauginė zona, kuri sumažina ūkinės veiklos įtaką rezervatui – 1542 ha bendro ploto valstybiniuose ir ūkių miškuose.

Kamanų pelkę pirmasis "atrado" ir jos unikalumą pastebėjo prof. P. Matulionis 1895 metais. Gerokai vėliau jo pėdomis sekė Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) dėstytojų kolektyvas, 1935 – 1936 m. atlikęs kompleksinius pelkės tyrimus. Jų dėka Kamanų pelkė tapo viena iš geriausiai ištirtų Europoje.

Visoje rezervato teritorijoje yra daug vertingų biotopų, aptikta 40 trečio EUNIS klasifikacijos lygmens buveinių, iš kurių 12 – svarbios Europai. Kamanose pelkių buveinėms, kurios sudaro 43,8% rezervato teritorijos, būdinga didelė įvairovė. Dažniausiai pasitaikančios pelkinės buveinės – aktyvios, sąlyginai nepažeistos aukštapelkės ir pelkiniai miškai. Tarpinės pelkės ir liūnai nedideliais ploteliais išsibarstę aukštapelkės pakraščiuose. Kamanų pelkė priklauso Natura 2000 teritorijų tinklui, patenka į Ramsaro konvencijos saugomų pelkinių vietovių sarašus.

Kiek didesnį plotą (55,1%) užima miškai, pasižymintys didele buveinių įvairove. Apypelkio augalijos kompleksuose vyrauja rūgštūs pelkiniai lapuotynai, pelkiniai spygliuočių miškai ir mišrūs pelkiniai miškai. Mineraliniame grunte įsikūrę spygliuočių ir mišrūs miškai.

Gerokai mažesnį plotą (tik po 0,5%) rezervate užima pievos ir vandenys. Buvusių sodybų vietose išlikę pusiau natūralių pievų plotai – daugelio retųjų augalų prieglobstis. Kad neužaugtų sumedėjusiais augalais, šios pievos kasmet šienaujamos.