1762 m. Kyburių dvare buvo pastatyta medinė koplyčia. Po 1831 m. dvaro savininką ištrėmė į Rusiją. Žemė perėjo reformatui dvarininkui. Jis koplyčią nugriovė. Katalikai pastatė kitą koplyčią Majerių dvaro kapinėse. Po 1863 m. Majerių dvaras perėjo liuteronui. Koplyčia perkelta į Saločių kapines. Per Pirmąjį pasaulinį karą pervežta į Kyburių kapines. Ji 1928 m. nugriauta. 1926 m. kunigui Aleksandrui Štrombergui tarpininkaujant gautas Žemaičių vyskupo leidimas statyti bažnyčią. 1927 m. bažnyčia pastatyta pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. 1934-1938 m. klebonas Vadislovas Kupstas įrengė jos vidų: pastatė tris altorius, sakyklą, padarė suolus, klausyklas. Be to nupirko varpą, apmūrijo šventorių.

Bažnyčia stačiakampio plano, su keturiais priestatais suapvalintais kampais abiejuose galuose, vienu bokštu. Ant bokšto yra keturi bokšteliai ir ant priestatų skardiniai, smailūs. Išorėje apkalta lentomis. Vidus trijų navų, atskirtų stulpais be arkų. Vidurinė nava platesnė, su įlenktomis lubomis, šoninės – siauresnės, jų lubos plokščios. Langai stačiakampiai, dideli. Yra trys neogotikiniai, mediniai altoriai. Šventoriaus tvora akmenų ir betono mūro. Apie bažnyčios varpus 1935 m. kunigas Vladas Kupstas nupirko apie pusę tonos sveriantį varpą. Šiandien jį laiko atvira medinė konstrukcija šventoriuje. Didysis varpas, vardu Šv. Jonas, sveria 438 kg. Antrojo pasaulinio karo metais klebono Stepono Pelešyno sukviesti vyrai jį iškėlė ir paslėpė. Parapijoje paleistas gandas apie vagystę... Frontui praūžus varpas vėl buvo pakabintas. Taip pavyko jį išgelbėti nuo tremties į Vokietiją. Niekas tikrai nežino, kur varpas buvo paslėptas. Kalbėta, galbūt vieno Puodžiūnų sodžiaus ūkininko daržinėje, kiti manė, kad nuskandintas Mūšos upėje.