Tyrimai rodo, kad III–V a. čia stovėjusi medinė gynybinė pilis. Miškas išraižytas gilių erozinių kalvų. Piliakalnis įrengtas kalvų masyvo, sudarančio Šventosios viršutinės terasos pakraštį, vadinamo Aruodais, aukščiausioje vietoje, nedidelėje atskiroje kalvoje. Aikštelė ovalo formos, plokščia. Piliakalnio šlaitai statūs, 6 m (šiaurėje) – 17 m (pietuose) aukščio. 1990 m. piliakalnį tyrė Lietuvos istorijos institutas (vadovas Gintautas Zabiela). Padarius piliakalnio aikštelės rytinės dalies ir šlaito pjūvį, rastas iki 20 cm storio kultūrinis sluoksnis su brūkšniuotąja ir grublėtąja keramika, moliu drėbtos medinės užtvaros, kurios vidinėje pusėje buvo akmenų grindinys, liekanomis. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pirma puse.