Trykšta griovoje natūraliame miške. Betoninis rentinys uždengtas mediniu stogeliu, vandens stulpas rentinyje apie 1,0 m. Lyduvėnų I piliakalnio, vadinamo Danutės vardu, papėdėje vietos gyventojai pastebėjo iš šlaito trykštančią versmę, sutvarkė teritoriją, cementiniu rentiniu įrėmino šaltinį. Šaltinis panašus į didelį vandens dubenį. Tokio šaltinio vanduo šalčiausias, nes visą laiką pasipildo šaltu požemių vandeniu. Nuo dugno dažnai kyla iš gelmės išneštas smėlis, atrodo, lyg vanduo kunkuliuotų. Dabar, atvykus prie šaltinio, galima ne tik atsigerti, pasisemti gėlo vandens, bet ir pailsėti, pasigrožėti gamta. Piliakalnis iš kurio šlaito trykšta šaltinėlis apardytas arimų, pylimai smarkiai nuskleisti, aikštelėje šalia pylimo iškasta duobė. Piliakalnis apaugęs mišriu mišku, aikštelė dirvonuoja. Piliakalnis datuojamas I tūkst. - II tūkst. pradžia. Apie šį piliakalnį sukurta graži legenda. Karų su kryžiuočiais metu ant piliakalnio dunksojo pilis, nuo kurios kuorų būdavo matyti kitų Raseinių ir Dubysos piliakalnių gyventojų duodami dūmų ženklai. Išvydę pavojaus ženklus, vyrai išeidavo į karą, o moterys likdavo vienos pilyje. Jos liūdėdavo, verkdavo ir laukdavo savo vyrų ir mylimųjų. Ašaros tekėdavusios taip, kad iš jų susidaręs Lyduvėlės upeliukas, kuris nedžiūstąs net sausrų metu, nors yra tik griovio platumo. Pilies kunigaikštytė Danutė nesulaukė savo mylimojo, nors kitų moterų vyrai seniai buvo grįžę su dovanomis. Danutė liūdėjo viena ir iš to kilo vietovės pavadinimas – Liūdžiuvėnai, Liūdavėnai, Lyduvėnai.