Lynežeris – padrikasis gatvinis kaimas Dzūkijos nacionaliniame parke. Tai miškų viduryje, prie Lyno ežero pietrytinės pakrantės prigludęs 33 sodybų kaimas, architektūros paminklas, yra 9 paminklinės sodybos, jose 37 paminkliniai statiniai, statyti XIX a. pab. – XX a. pr. Per kaimą teka Beržupis, šiaurės rytų pakraščiu – Ūlos kairysis intakas Lynupis. Kaimo apylinkėse yra žemyninės kopos, pietuose – Čepkelių rezervatas.

Archeologiniai Ūlos slėnio radiniai byloja, kad čia neolito laikotarpiu (IV–II tūkst. pr. m. e.) gyveno žmonės. Pradėjus verstis žemdirbyste, smėlėtos Ūlos upės apylinkės buvo apleistos ir tik vėliau, kai derlingesnių žemių rezervai išseko, vėl pamažu apgyventos. Anksčiausių žinių apie kaimą randama Lydos pavieto inventoriuje, kur kaimas vadinamas Naujuoju Lynežeriu. Vėlesni inventoriai liudijo, kad kaime gyveno nemažai gyventojų, tarp jų - 7 bajoriškų valstiečių šeimos ir žydų šeima, būta ir karčemos.

Iš žemės ūkio valstiečiai gaudavo mažai pajamų, todėl užsiimdavo pagalbiniais verslais. Papildomų pajamų gaudavo iš miško, kurio kiekvienas turėjo santykinai didelį plotą. Pardavimui gamindavo sienojus, pabėgius arba malkas. Žiemą vyrai dirbdavo ir valstybiniuose miškuose. Moterys vasarą ir rudenį rinkdavo uogas ir grybus, kuriuos parduodavo turguje arba verslininkams. Pajamų šaltinis bei verslas buvo ir bitininkystė.

Vietiniai gyventojai tvirtina, kad Lynežeris senesnis už prie Ūlos esančias Zervynas. Mat Lynežeryje anksčiau buvusios kapinės, o Zervynos jų neturėjusios ir zervyniečiai mirusiuosius laidodavę Lynežeryje. Atlikti tyrimai parodė, jog pirmosios sodybos čia buvo jau prieš Valakų reformą.