Dzūkijos nacionalinis parkas – didžiausia Lietuvos saugoma teritorija. Išskirtinis bruožas – upių ir upelių gausa nuo mažiausio šaltinio iki didžiausios Lietuvos upės – Nemuno. Itin raiškūs, vienas už kitą vaizdingesni Nemuno, Merkio, Ūlos, Skroblaus, Grūdos slėniai su unikaliais gamtos paminklais. Iš viso nacionaliniame parke yra 36 upės ir upeliai, šimtai šaltinių, besiskiriančių savo kilme, "charakteriu" ir istorijomis. Įspūdingi gamtos kūriniai: žemyninių kopų masyvai, unikalios Skroblaus ištakos ("Bobos daržas), Ūlos akies versmė, Ūlos skardžiai ir Nemuno rėvos.
Dzūkijos nacionaliniame parke ypatinga biologinė įvairovė, nors vyrauja sausi kerpiniai ir šilsamanių pušynai. Bekraščiai miškų plotai, sauspievės ir užliejamos pievos, aukštapelkės ir žemapelkės, šaltavandenės upės ir šaltiniai – daugelio augalų, gyvūnų ir grybų rūšių prieglobstis. Čia dar kelia tuoktuves tetervinai ir kurtiniai, naktimis galima išgirsti ūbaujant apuoką ar kaukiant vilkus, saulėje šildosi baliniai vėžliai. Parko miškai yra vieni grybingiausių visoje Lietuvoje. Nacionalinis parkas kartu su Čepkelių rezervatu priklauso Europoje vertingiausių laukinės gamtos teritorijų tinklui.
Kraštovaizdžio vertę padidina tarp sausų pušynų pabirę unikalios senosios medinės architektūros tradicijas išsaugoję kaimai. Dzūkijos nacionalinis parkas ypač išsiskiria etnokultūrinio paveldo turtingumu, vis dar gyvomis tradicijomis ir papročiais, senaisiais amatais ir dzūkiška daina (Marcinkonys, Žiūrai, Zervynos, Puvočiai, Margionys, Lynežeris, kt.). Gilias šaknis turi drevinė bitininkystė, medžio apdirbimas, rastinių namų statybos tradicijos, juodoji keramika, žvakių liejimas, grikių duonos kepimas ir, be abejo, miško gėrybių (grybų, uogų, vaistažolių) rinkimas. Garsūs Merkinės ir Liškiavos piliakalniai, nuo kurių atsiveria unikali, per ilgus šimtmečius gamtos ir žmogaus kurta aplinka, Merkinės bažnyčia ir Liškiavos vienuolyno ansamblis.