Šis archeologijos paminklas yra Mikytų kraštovaizdžio draustinyje, Šatos upelio dešiniajame krante. Mikytų piliakalnį išgarsino netoli jo, Šatos upelio slėnyje 1938 m. surastas X-XI a. lobis, saugomas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Antrasis istorinės, kultūrinės vertės lobis (80 daiktų) buvo rastas 1970 m., saugomas Kretingos muziejuje. 1971 m. Mikytų šventvietę tyrinėjo archeologinė ekspedicija. Paviršutiniški kasinėjimai kalno aikštelėje, prie Velnio akmens bei švento šaltinio vietoje įdomesnių rezultatų nedavė.

Kalne įrengtas pėsčiųjų takas, šalia kurio – Maldų, arba vadinamasis Aukų šulinys – piltuvėlio formos duobė, grįsta akmenimis. Pasakojama, kad pagonys čia dievams aukodavę įvairias gėrybes. Vėliau, kad niekas aukų nepaimtų, šulinį užvertę akmenimis. Kopiant taku aukštyn gana stačiu šlaitu net į 30 m aukščio alkakalnio viršūnę, pasiekiamas medinis apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria Barstyčių miškų toliai. Pasakojama, kad prieš lietų ar šiaip apniukusiomis dienomis iš Alkos kalno veržiasi garai ir kiekvienas gali pamatyti, kaip per eglių viršūnes garuoja. Tokių ypatingų garuojančių kalnų kaimyninėse šalyse žinoma vos keletas. Leidžiantis taku žemyn, kalno šlaite pūpso masyvus riedulys, viršuje pastebimas įdubimas – "pėda". Pasak padavimo, akmeniu velnias sugriovęs Alkos kalne stovėjusią bažnyčią ir bėgdamas palikęs savo pėdsaką. Kiti tikėję, kad tai laumės arba arklio kanopos žymė. Prie 11,5 ha plotą užimančio alkakalnio papėdės šliejasi dvi pelkės, vietinių žmonių vadinamos tyrais. Ne tik palei jų pakraščius, bet ir ant kalno viršūnės gana daug didelių akmenų.

Šiame draustinyje gyvena nemažai Lietuvos Raudonojoje knygoje užregistruotų gyvūnų rūšių, retų augalų.