Rašytiniai šaltiniai byloja, kad Minčios kaimelyje, ant Minčios upės kranto, vandens malūnas pastatytas 1792 m., grūdus pradėjo malti daugiau kaip prieš 200 metų. Minčios dvaro ponai, kuriems priklausė malūnas, buvo progresyvūs to meto verslininkai, mokėję panaudoti upių ir upelių jėgą. Dvare, naudojant vandenį, buvo pjaunami rąstai ir lentos, veikė netgi vario kalykla, kurioje vario gabalus išplodavo Minčios upelio vandens kilnojamas blokas – kūjis. Malūne buvo įrengtos 4 girnos ir vilnų vėlykla. Visos statybos prie upelio buvo atliekamos taip sumaniai ir rūpestingai, kad poilsinės svečiai ir šiandien gali pamatyti autentiškas senojo malūno detales – masyvias sienas, vandens sukamą malūno ratą, įspūdingą užtvanką su krintančio ant rato menčių vandens kaskadomis. Tos kaskados juda ir putoja tiek vasarą, tiek žiemą, teikdamos svečiams daug džiaugsmo – galima ir pasižiūrėti ir palįsti po jų gaivinančia srove. Na, o legendų svečiai prisiklausys visokių. Bene populiariausia – apie Minčios kaimo gražuolę Mintiją, kurią Minčiagirės velniai ir laumės pražudė įvilioję į upelio sūkurius. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad malūne kadaise netgi buvo spąstai tiems velniams ir laumėms gaudyti. Prisimenami ir 1863 m. sukilimo momentai – argi galėjo sukilimas apeiti dvarą, kuriame buvo vario kalykla? Pasakojama, kad 1863 m. sukilėliai ponai Minčios miške buvo įsirengę tvirtovę, kurią manė apginsią nuo rusų pačių pagamintomis armotomis – patrankomis. Rusų patrankos pasirodė galingesnės, ir po pirmųjų salvių ponai pabėgo. Tuomet jiems brangenybes karo tikslams nešęs baudžiauninkas sukilėlių neberado, bet, būdamas sąžiningas, užkasė lobį kažkur Minčios ir Alksniškių kelių kampe. Žmonės pasakoja, girdėję iš prosenelių, kad tie keliai susikirtę tarp Minčios kaimo ir Žiežulo ežero. Ten ir dabar kyšo kalnelis, nuo seno vadinamas Piniginiu kalnu. Bet pinigų iki šiol ten dar niekas nerado.