Mūšos tyrelio telmologinis draustinis - išskirtinis Šiaurės Lietuvos gamtinis kompleksas susideda iš aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynų ir šlapių miškų. Pelkės pietinėje dalyje prasideda Mūšos ir Juodupio upės, rytinėje dalyje telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių. Draustinis įtrauktas į NATURA 2000 tinklo BAST ir PAST teritorijų sąrašą.

Po paskutiniojo, t. y. Nemuno apledėjimo, ledynas pasitraukdamas iš Lietuvos, kelis kartus ne tik sustojo, bet ir pakartotinai vėl pasistūmėdavo pirmyn. Paskutinysis šio bendrai besitraukiančio ledyno sustojimas buvo Šiaurės Lietuvoje prieš 13 tūkst. metų. Dabar šis sustojimas reljefe pažymėtas taisyklingo lanko formos Linkuvos galinės morenos gūbriu, nusidriekusiu iš vakarų į rytus daugiau nei 100 kilometrų. Ištirpus ledui, dabartinės aukštapelkės vietoje atsirado didelis ežeras, kuris ilgainiui užpelkėjo. Šioje vietoje susiformavo Mūšos tyrelio pelkė, o joje iki mūsų dienų išliko tik buvusio ežero likutis – Miknaičių ežeras.

Pagrindinė pelkių atsiradimo ir formavimosi sąlyga – nuolatinis drėgmės perteklius, kuris atsiranda dėl klimato, reljefo ir tos teritorijos dirvožemio sudėties ypatumų. Dabartinės mūsų pelkės pradėjo formuotis po paskutinio apledėjimo, t.y. daugiau nei prieš 10 tūkst. metų. Atšilus klimatui, ežerų pakrantėse, drėgnose vietose pradėjo želti augalai – nendrės, švendrai, viksvos, meldai ir kt. Vasarą lapojusi augmenija rudenį nunykdavo, nuskęsdavo, bet visai nesupūdavo. Taip dugne kaupėsi nudžiūvusios, bet nesuirusios dalys. Kasmet susidarydavo naujas nuosėdų sluoksnis, ežeras po truputį sekdavo - dugnas pradėdavo kilti ir tik vietomis tarp žolių kupstų likdavo vanduo.