Idėja kurti Palangos krašto muziejų gimė dar praėjusio šimtmečio pradžioje. Bendraminčių, susibūrusių į "Palangos mylėtojų draugiją", susirinkimų metu. Šiek tiek vėliau, pasirodžius I. Končiaus ir V. Ruokio knygai "Palangos kraštas", ši mintis dar labiau paplito. Vis garsiau ir dažniau buvo kalbama apie būtinybę Palangai turėti savo krašto muziejų. Nuo 1967 m. patvirtinus kultūros apsaugos įstatymą ir visoje šalyje suaktyvėjus kraštotyrinei veiklai, Palangoje aktyviai pradėjo veikti LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, kurios pirmininke tapo į pensiją išėjusi lietuvių k. mokytoja Emilija Adiklienė. Ji su bendraminčiais kraštotyrininkais rengdavo įvairius susibūrimus, kuriuose buvo pasakojami reikšmingiausi su Palanga susiję įvykiai ir pristatomos ryškiausios asmenybės, prisidėjusios prie Palangos miestelio puoselėjimo. Vienas iš pačių svarbiausių ir ilgiausiai trukusių kraštotyros draugijos darbų buvo eksponatų būsimam muziejui rinkimas.

Ir nors nuo Palangos krašto muziejaus kūrimo vizijos pradžios praėjo bene visas amžius, tačiau Palanga gali pasidžiaugti, kad po ilgų ieškojimų, kur turėtų įsikurti muziejus, buvo priimtas sprendimas jį įkurdinti istorinę reikšmę kurortui turinčioje viloje "Anapilis". 2013 m. Palangos miesto savivaldybės taryba patvirtino Palangos kurorto muziejaus steigimą, 2014 m. pradžioje, muziejuje pradėjo dirbti muziejininkai.

Palangos kurorto muziejuje formuojami archeologijos, istorijos, etnografijos, dailės, ikonografijos, fotografijos, vaizdo ir garso įrašų fondų, numizmatikos, faleristikos, filatelijos, raštijos ir atskiri asmenų rinkiniai. Tikimasi suformuoti unikalių muziejinių vertybių rinkinius, kurie atspindėtų pagrindinio Lietuvos kurorto formavimosi raidą, išskirtinį kraštovaizdį ir savitas tradicijas. Atskleistų kultūrinius ir etninius pajūrio regiono turtus.