Panemunės pilis yra geriausiai išlikusi renesansinė rezidencinė pilis Lietuvoje, atskleidžianti turtingus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos ir kultūros sluoksnius. Tai įspūdingas pilies kompleksas – keturi korpusai, sudarantys uždarą kiemą. Šalia pilies – penki kaskadiniai tvenkiniai ir parkas.

Panemunės pilis išsiskiria savo efektingu dydžiu ir išlikusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menančia sienų tapyba. Ypatinga vertybė yra skirtingų epochų ir jas atspindinčių stilių dermė: renesansas, barokas ir klasicizmas. Tokia meno stilių įvairovė ir nuolat keičiamos Vilniaus dailės akademijos ekspozicijos nepalieka abejingų.

Manoma, kad Panemunės pilies teritorijoje galėjo būti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio dvaras. Pasak legendos, čia šis garsus Lietuvos valdovas ir palaidotas. Tarpukariu Panemunės pilies parke supiltas dvi kalveles imta vadinti kunigaikščio Vytenio ir jo žmonos Vikindos kapais.

XV a. antroje pusėje Panemunė atiteko garsiems Lietuvos didikams Bilevičiams, kurių rankose išbuvo iki 1597 metų. Tuo laikotarpiu, o galbūt net ir anksčiau, iškilo pirmieji mediniai ir mūriniai dvaro pastatai. Mūro fragmentai išlikę iki šių dienų, o apie buvusią prabangą išduoda archeologiniai radiniai.

1597 m. Panemunę įsigijo vengrų kilmės pirklys Janušas Eperješas, atvykęs į Lietuvą Stepono Batoro valdymo metais. Tapęs Lietuvos piliečiu, įgijęs bajorystę, ėjo Žemaitijos pastalininkio pareigas, vedė bajoraitę Uršulę Gecaitę. Nugriovus senąją mūrinę pilį, iškilo naujoji, renesansinė. Manoma, kad pilis pradėta statyti 1604 m. pagal olandų kilmės architekto Petro Nonharto – vieno iš garsiausių tuo metu Lietuvoje dirbusių architektų – brėžinius. Pagal jo projektą didžiųjų kunigaikščių užsakymu XVII a. pradžioje buvo rekonstruojami ir Vilniaus Žemutinės pilies rūmai.

Nors Panemunę valdė keturios Eperješo palikuonių kartos, kurios ne kartą atnaujino pilį, tačiau pilies planas ir architektūra liko renesanso stiliaus. Didesni pakeitimai pilyje buvo atlikti Panemunę įsigijus Antanui Anuprui Gelgaudui, vėliau tapusiam Žemaitijos kunigaikštystės valdytoju – Žemaičių seniūnu. Vietoj uždaros pilies, nugriovus šiaurinį korpusą, buvo suformuotas prancūziškas garbės kiemas, vadinamasis cour d’honneur, o pietiniame korpuse, taip pat pagal prancūzišką pavyzdį, suplanuoti reprezentaciniai apartamentai, kuriuos sudarė valgomasis, prieškambaris, pora salonų, šokių salė ir galerija. Šios erdvės buvo dekoruotos sienų tapyba. Išlikę tapybos fragmentai daugiausia mums liudija apie klasicizmo, ampyro ir bydermejerio stilių puošybos madas.

Panemunės savininkas Antanas Gelgaudas buvo 1830–1831 m. sukilimo vadas Lietuvoje. Po pralaimėto sukilimo jo turtas buvo sekvestruotas – laikinai perimtas į okupacinės Rusijos imperijos rankas. Nors dvaras buvo nuomojamas ir toliau vykdyta ūkinė veikla, tačiau pilis pradėjo nykti. Tik 1867 m. Panemunę atgavo Gelgaudų palikuonis Stanislovas Puslovskis, kurio dėka buvo pradėta pilies restauracija. 

Darbus sustabdė Pirmasis pasaulinis karas ir 1919–1939 m. Lietuvos Respublikos vykdyta Žemės reforma, kurios metu didieji dvarai ypač nukentėjo – jiems buvo palikta tik po 80 ha žemės. Panemunės valdą perėmė valstybė. 1958 m. prasidėjusi restauracija tebetrunka dar ir šiandien. Du iš keturių korpusų jau restauruoti – po beveik dviejų šimtų metų vėl svetingai atveriamos Panemunės pilies durys.

Panemunės parko kompozicinis centras – iš želdinių tankmės išnyranti istorinė pilis, stovinti ant kalvos ir atsispindinti tvenkiniuose. Vietos estetiką išryškina pilį juosianti penkių plastiškų tvenkinių sistema, sukurta keliais pylimais patvenkus upelį.

Šį tapybišką slėnį supa apželdintos kalvos, parko kraštovaizdžio apžvalgos ir poilsio vietas apjungia vingiuotų takų tinklas, be to, tai atviro tipo parkas: properšos susieja vidines erdves ir apylinkes. Medynuose vyrauja vietinė augalija su svetimžemiais akcentais, išsiskiria medžiai ant kalvų, šimtamečių liepų, klevų eilės pietinėje parko dalyje, tuopos, gluosniai, dekoratyvūs krūmai prie tvenkinių. Seniausias ąžuolas netoli pilies – istorinio ąžuolyno reliktas.