Kauno senosios kapinės arba vadinamasis Ramybės parkas yra unikali Kauno vieta. Šioje nedidelėje teritorijoje iki Antrojo pasaulinio karo sugyveno keturios konfesijos: evangelikai liuteronai, musulmonai, stačiatikiai ir katalikai. Čia laidoti ir žymiausi kauniečiai – mokslininkai, menininkai, rašytojai, politikai, generolai ir kiti.

Sovietmečiu kapinės buvo tapusios tylaus pasipriešinimo vieta – per Vėlines miestiečiai čia rinkdavosi pagerbti savo artimųjų atminimo, kartu – prisiminti Lietuvos laisvę. Ilgainiui sovietų valdžia įsakė kapines sunaikinti. Nugriauti paminklai, tarp jų – ir žymusis "Žuvusiems už Tėvynę" (skulpt. J. Zikaras, archit. V. Dubeneckis). Žmonėms privalėjo perkelti savo artimųjų palaikus į kitas kapines. Vis dėlto, daugybė skirtingų tautybių ir religijų žmonių palaikų liko vietoje, kuri negailestingai perplanuota ir pavadinta Ramybės parku.

Piešinys skirtas 1956-ųjų Vėlinių įvykiams Kaune atminti. 1956 m. lapkričio 2-ąją Kauno senosiose kapinėse susirinko apie 10 tūkstančių žmonių, kurie dainavo patriotines dainas, giedojo religines giesmes, o minioje girdėjosi šūksniai "Laisvę Lietuvai" ir "Šalin rankas nuo Vengrijos". Įvykius inspiravo Vengrijos revoliucija. Susirinkusieji iš šalikų ir skarų supynė bent dvi Lietuvos vėliavas.

Kūrinys simbolizuoja nepailstantį rezistentą mumyse, primena praeities įvykius bei kovą ne tik už save, bet ir už bendražmogiškas vertybes bei laisves.

Autorius - Tadas Šimkus, 2019 m.