Šiandien apie 60 ha plotą užimantis mišraus stiliaus parkas dešiniajame Babrungo upės krante pradėtas formuoti XVIII a., kaip manoma, seno, natūralaus miško vietoje. XIX a. I p. parkas rekonstruotas P. Zubovo iniciatyva, o XIX a. pabaigoje parko pertvarkymu rūpinosi Mykolas Oginskis. Rekonstrukcijos metu buvo išplėtotas peizažinio (angliško) tipo parkas. Peizažinė dalis suformuota panaudojant natūralią Babrungo upės vagą ir dvi lomas – rytinę ir vakarinę. Rytinėje lomoje įrengti trys, vakarinėje - keturi tvenkiniai.

Centrinė alėja prasideda nuo pietrytiniame pakraštyje esančių pagrindinių (baltųjų) vartų ir, perkirtusi rytinių tvenkinių grandinę, baigiasi ties rūmais. Vaizdingiausias parko centrinės dalies takas veda iš pietvakarių pusės per pėsčiųjų tiltelį prie apžvalgos aikštelės šlaite įrengtų  laiptų. Nuo rūmų terasos atsiveria puiki parko panorama su Babrungo upės vingiais. Parteryje tarp rūmų ir žirgyno iškastas apskritos formos dekoratyvinis baseinas su skulptūra viduryje ir aplink augančiomis vandens lelijomis. Fone – senų ąžuolų eilė.Centrinėje dalyje, aukštoje, lygioje terasoje prie rūmų, yra išlikę  geometriniams (prancūziško stiliaus) parkams būdingų bruožų  fragmentų. Čia suformuoti 5 boksetai - kvadratinės formos pievelės, apsodintos medžių eilėmis.

M. Oginskio laikais parke stovėjo įvairių formų pavėsinės, skulptūros, dekoratyvinės vazos. Šiandien parkas, nors ir niokojamas laiko, audrų, žmonių veiklos, tebežavi savo didingu grožiu. M. Oginskio čia laikais klestėję egzotiniai augalai sunykę, tačiau vietinių medžių: ąžuolų, uosių,  liepų, klevų, kaštonų, maumedžių bei krūmų dermė savo natūralumu tebežavi parko lankytojus. Parko karalius - legendinis Perkūno ąžuolas, kuriam, manoma, apie 600 m. Savo svarba nedaug jam nusileidžia dvi liepos - gražuolė Mykolo Oginskio liepa ir Verkiančioji liepa, dėmesio tikrai vertas ir stotingasis senelis Laikrodinės ąžuolas.