Pūčkorių atodanga paskelbta saugomu objektu 1974 m. Tai bene aukščiausia ir įspūdingiausia Lietuvoje atodanga, suformuota Vilnios upės sraunių vandenų. Jos aukštis - daugiau nei 65 m, plotis - 260 m. Pūčkorių atodangoje regima senojo Medininkų apledėjimo storymė, suraukšlėta vėlesnių ledynų. Skirtingo amžiaus morenų ir smėlio sluoksniai labai sujaukti, vietomis statmenai perversti ar su ryškiomis raukšlėmis, išraitytais gumulais, pleištais. Akivaizdu: slinkdamas ledynas užgriebė priešpaskutiniojo ledynmečio suformuotas morenines bei tarpmorenines uolienas (moreninį priemolį su rieduliais, žvyrą, smėlį, aleuritą, molį ir kt.) ir jas permaišė. Pūčkorių atodangoje ryškios trys horizontalios šlaito dalys. Šiandien lietus ir vėjas ardo viršutinę dalį: labai stačią, po medžių šaknimis turinčią naujų griovų užuomazgų. Vidurinėje šlaito dalyje matomus griovelius nuolat platina bei gilina sniego tirpsmo ir lietaus vandenų srovelės. Apatinė dalis baigia užaugti medžiais ir krūmais, nes Vilnios vanduo jau nepajėgia išplauti vis didėjančios nuobirų sankaupos. Čia riogso nemažai gargždo ir gana stambių akmenų. Atodangoje taip pat pasitaiko luistų su Mezozojinės eros, - įdomiausio Žemės istorijoje geologinio periodo, kurį išgarsino dinozaurai, - uolienomis. Buvo aptiktas Juros sistemos nuogulų luistas su senovinės faunos liekanomis (belemnitais, amonitais) bei Kreidos sistemos baltosios kreidos luistas. Pirmąjį aprašė Br. Rydzevskis (1925 m.), antrąjį - L. Micas (1946 m.). Nuo šios atodangos viršaus atsiveria nuostabi Vilnios slėnio panorama. Aukštai iškilusi Pūčkorių atodanga gražiai atrodo ir iš slėnio apačios.