Pastatyta 1853 m. Liaudies architektūros formų. Bažnyčiai 1639 m. paskirta 18 valakų žemės, apie 100 dešimtinių miško. Kunigo Mykolo Baukevičiaus rūpesčiu 1708 m. perstatyta. 1820 m. jai priklausė 10 valakų žemės su Ožkyčių ir Pazukų kaimais. Dvarininko Pranciškaus Karpio ir parapijiečių lėšomis 1853 m. bažnyčia padidinta. Ilgametis Pušaloto klebonas Feliksas Vereika (apie 1822–1882; palaidotas šventoriuje) apmūrijo kapines, 1879 m. paaukštino bažnyčią, pristatė dvi šonines koplyčias, 1882 m. įrengė vargonus.

XIX a. viduryje veikė parapinė mokykla. 1855–1862 m. Pušalote klebonavo Antanas Juška-Juškevičius (1819–1880). Jis ne tik atnaujino bažnyčią, 1857 m. pastatė kleboniją, bet ir rinko tautosaką. 1896–1912 m. klebonas rėmė draudžiamos spaudos platinimą, organizavo slaptas lietuviškas mokyklas, 1898 m. pastatė prieglaudą su parapijos sale. Klebono kunigavimą Pušalote liudija akmeninė atminimo lenta, kuri yra įmūryta į šventoriaus mūro tvorą. Bažnyčia liaudies architektūros formų, lotyniško kryžiaus plano (31,5×11,5 m), su trisiene apside, bokšteliu. Yra 3 altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame stovi mūrinė varpinė. Apie varpinę ir varpus Šalia kuklios medinės šventovės stovi trijų aukštų varpinė, turinti klasicizmo bruožų. Varpai 1915 m. pradingo Rusijoje. Dabar varpinėje kabo du įspūdingi varpai. Juos 1924 m. kunigo Jono Ulicko užsakymu pagamino Juozo Masalco (Masaicevo) varpų ir ūkio mašinų dalių liejyklos meistrai. Lėšas surinko parapijiečiai. Didysis varpas (ø 82 cm) pakrikštytas Šv. Petro vardu.