Pirmoji Ramygaloje bažnyčia buvo pastatyta iki XV a. pabaigos, jos vietoje buvusi pagonių šventykla – romuva. Pirmoji medinė bažnyčia stovėjusi iki XVIII a. vidurio, kilęs gaisras sunaikino ne tik bažnyčią, bet ir visą miestelį. 1781 m. Vilniaus katedros kapitulos kanauninko, Šv. Kazimiero koplyčios klebono grafo Mykolo Tiškevičiaus rūpesčiu Ramygaloje iškilo nauja, Šv. Jono Krikštytojo titulu bažnyčia. Bažnyčia buvo medinė iš pušių, šiaudais dengtu stogu, 19 sieksnių ilgumo ir 8 sieksnių platumo, 10 langų, 5 altoriai, 10 balsų vargonai. 1841 m. bažnyčios stogas perdengtas gontais. Pietvakarinėje šventoriaus pusėje buvo medinė, šiaudiniu stogu varpinė, kurioje kabėjo 2 varpai. Varpinė 1842 m. perstatyta, o 1907 m. pastačius trečiąją, dabartinę, bažnyčią – išardyta.

Klebonas Julius Norgėla pagal architekto Karlo Edvardo Strandmano projektą 1897 m. pradėjo statyti dabartinę mūrinę bažnyčią. 1902-1907 m. klebono Juozo Genio (1858-1907) rūpesčiu ji pastatyta. Pradėjus statant naują bažnyčią medinė liko jos viduje ir vyko pamaldos iki buvo pastatyta naujoji. Vėliau senoji bažnyčia buvo išardyta ir išnešta. Senosios bažnyčios šoniniai altoriai padovanoti Eriškių kapinių koplyčiai. Po senąja bažnyčia buvo palaidoti didikai Gombrovičiai - bažnyčios fundatoriai. Ramygalos šv. Jono Krikštytojo baigta statyti 1907 m. vien tik parapijiečių aukomis. Bažnyčią įrengė klebonas Cezaris Jačinauskas, 1914 m. spalio 28 d. konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius.

Bažnyčia neogotikinė, kryžminio plano (48x24 m), vienabokštė. Šventoriaus (110x70 m) tvora akmenų mūro. 1897 m. pradėta statyti bažnyčia yra raudonų plytų, neogotiško stiliaus, su vienu bokštu. Bokšto aukštis 70 m. Bažnyčios ilgis 48 m, plotis ties transeptu 24 m, aukštis viduje iki skliautų 15 m. Skliautai mūryti iš plytų. Bažnyčios viduje yra 6 stambūs pilioriai. Bažnyčios langai pagražinti spalvotais stiklais, yra du langai po 15 aršinų (1 aršinas - 71,12 cm) aukštumo ir 7 aršinų ilgumo, 6 langai po 15 aršinų aukštumo, 4 platumo. 4 rozetos – apskriti langai: 3 virš centrinio altoriaus ir vienas virš centrinių durų. Juose butą vitražų, II–ojo Pasaulinio karo metu vysktant bombardavimams vitražai subyrėjo. Žinoma, kad virš centrinių durų buvo Švč. Jėzaus Širdies vitražas. Bažnyčios vidus tinkuotas. Trys ąžuoliniai altoriai papuošti gotiškais pinakliais ir arkutėmis. Centrinio altoriaus mensa iš margo marmuro, antipediume Paskutinės Vakarienės raižinys. Altoriaus centre, bažnyčios titulo – Šv. Jono Krikštytojo, krikštijančio Viešpatį Jėzų bareljefas. Šonuose stovi vyskupo šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero medinės skulptūros. Altoriaus viršuje Švč. Mergelės Marijos tarp suklupusių angelų skulptūra. Už altoriaus 3 vitražinės rozetos. Dešinėje bažnyčios navoje Nukryžiuotojo altorius, šonuose Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Jono, apaštalo, skulptūros. Šio altoriaus viršuje Šv. Mykolo, arkangelo skulptūra. Kairėje bažnyčios navoje Švč. Mergelės Marijos Aušros vartų altorius. Šis Švč. Mergelės Marijos paveikslas turi paauksuotus paveikslo apkaustus, taip pat yra užleidžiamas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas. Šonuose paveikslo stovi šv. Elžbietos ir šv. Barboros skulptūros. Altoriaus viršuje, Lietuvos globėjo šv. Kazimiero paveikslas.