Nesibaigiančiomis egzotiškomis kelionėmis dvelkiančios rūmų salės, rečiausių veislių augalai ir gyvūnai, didžiais medžioklės trofėjais nukabinėtos sienos bei raudono šilko pagalvės su aukso kutais. Visa tai – paslaptingos detalės, išlikusios Raudondvario dvare ir pasakojančios jo istoriją.
Šis dvaras pastatytas XVII a. pradžioje įstabioje vietoje – šalia Nevėžio ir Nemuno santakos. Ilgus metus statiniu rūpinosi kilminga Tiškevičių šeima, tačiau didieji Raudondvario dvaro pokyčiai įvyko 1831 m., kai sukilimo metu sudegė mediniai rūmų pastatai. Jame gyvenę grafai dvarą perstatė ir gerokai išplėtė. Pastatė bokštelius ir stiklinę verandą, iš kurios buvo matyti nuostabus Nevėžio peizažas, ant gynybinio bokšto įkurdino apžvalgos aikštelę, o gėrėtis nepakartojamu vaizdu į parką buvo galima naujai įrengtame balkone virš centrinio įėjimo.
Tiškevičiai Raudondvario dvare kaupė prisiminimus. Vien rūmų bibliotekoje buvo laikoma per 20 000 knygų, tarp kurių buvo galybė žemėlapių ir kelionių vadovų. Šie pasakojo apie didžią šeimos aistrą – keliones. Kita grafų meilė slypėjo šviesioje oranžerijoje. Čia vešėjo iš tolimiausių kraštų atvežti augalai. Įdomu, kurgi daugiau Lietuvoje prieš kelis šimtus metų buvo galima išvysti palmę, bananmedį ar agavą! Tarp augalų skraidė ir margaspalvės papūgos, bet šios buvo ne vieninteliai gyvūnai, gyvenantys oazėje. Už žaliuojančių lapų ryškėjo aligatorių akys.
Daiktai iš Tolimųjų Rytų, Japonijos bei Afrikos papildė egzotišką rūmų didybę. Juose buvo galima išvysti prabangių vėduoklių, fajanso ir porceliano dirbinių, statulėlių iš dramblio kaulo bei marmuro, taip pat japoniškų piešinių ant šilko. Jaukumą kūrė turkiški kilimai, indiški papuošalai ir skirtingi muzikos instrumentai. Dvaro sienas puošė Rusijos stepėse ir Afrikos dykumose sumedžioti trofėjai.
Smilkalų kvapas, dvaro teritorijoje sklindanti fleitos melodija, jaukių kiniškų žibintų apšvietimas, arbatos gėrimo ceremonijos – tai prieš kelis šimtmečius tvyrojusi Raudondvario rūmų dvasia. Ar ji dar gaubia šį dvarą? Jo neaplankę nesužinosime!