Žingsniuodami dešiniuoju Nemuno krantu ir praėję pro senųjų liepų alėjas, patenkame į Raudonės parką. Juo eidami palydime ir gamtos paminklus – antrą šimtmetį menantį, dviejų stambių vyrų skersmens kaštoną ir senąją Raudonės liepą bei juodąją tuopą. Gaila, kad metų naštos neatlaikė legendomis apipintas Gedimino ąžuolas... Prieš akis atsiveria Raudonės pilis. Kokią istoriją ji mena!Pilį lydėjo gaisrai ir dažnai besikeičiantys savininkai, tačiau jos grožis puošia Raudonės miestelį jau daugiau nei 400 metų.

Įspūdingų rūmų istorija prasidėjo nuo Kiršenšteinų giminės. Miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas renesanso stiliaus rezidenciją pasistatė XVI a. pabaigoje. Vėliau, pilyje įsikūrė Olendskiai, kurie net kelis kartus perstatė pilį ir jai suteikė klasicizmo bruožų. Dabartinę išvaizdą Raudonės pilis įgavo XIX amžiuje, rūmus perpirkus kunigaikščiui Platonui Zubovui. Jo duktė Sofija Pierch Kaisarova rekontravo pilį, jai suteikdama neogotikos elementų. Įspūdinga pilies išvaizda pradėjo nykti nuskurdus jos šeimininkams, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui architektūros šedevras buvo stipriai nuniokotas.

Visgi, miestelio bendruomenė neleido šiam architektūros paminklui sunykti – pilis buvo atstatyta ir jau daugiau nei 50 metų joje skamba Raudonės pagrindinės mokyklos mokinių juokas. Skausminga praeitis neužgožė ir romantiškos Raudonės pilies auros bei leido jos apylinkėse užgimti amžinai meilei. Istoriniais faktais ir vietinių tikėjimų paremtos legendos užgniaužia kvapą, o raudonos plytų sienos iki šiol tyliai saugoja čia gyvenusių žmonių istorijas XX a. pr. jauna Sofijos Pierch Kaisarovos anūkė, taippat Sofija, dėl silpnos sveikatos išvykogydytis į nepaprasto grožio Madeiros salą. Čia ji sutiko rašytoją portugalą Žoze Karlu de Faria e Kastro. Meilės vedamas pietietis atsekė savo mylimąją iki pat jos atšiauriosios tėvynės. Deja, po 15 laimingo gyvenimo metų pašlijus sveikatai Sofija de Faria e Kastro mirė.

Nors ir liko vienas, portugalas nė nesiruošė keltis iš pilies – jis pamilo Raudonę. Išgyvenęs dar 23-ejus metus jis nugulė amžinojo poilsio ant kalno šalia Raudonėnų. Romantiškos, tačiau tragiškos legendos mus nukelia į dar senesnius laikus. Pasakojama, kad kunigaikštytė Balanda, Lietuvos kunigaikščio Kęstučio dukra, pamilo belaisvį kryžiuotį. Pilyje gyvenusi jauna mergina naktimis slapta susitikinėdavo su priešu. Tai sužinojęs kunigaikštis prakeikė ir pražudė savo dukterį. Vietiniai iki šiol prisiekinėja, jog tarp tylaus lapų šlamėjimo tamsiomis naktimis girdėti Balandos rauda. Lipame į 33,5 m aukščio pilies bokštą. Pasiekus viršūnę atsiveria stebuklingas vaizdas, vienu žvilgsniu aprėpiantis smulkiausius Nemuno vingius, didingus piliakalnius ir medžių alėjas. Šioje vietoje sunku nepatikėti romantika.