Salako akmuo, vadinamas Napoleono akmeniu - žmogaus apdorotas riedulys. 1925 m. buvo užrašytas kraštotyrininko Jurgio Elisono pasakojimas, jog ant akmens yra iškalti lėkštė, šaukštas ir šakutė su kuriais Napoleonas valgęs (pietavęs), keliaudamas 1812 m. į Maskvą. Taip pat senolių pasakojama, jog lėkštę, šaukštą ir šakutę iškalė 1812 m. Napoleono kariai. Šie išnaudojo akmenį, kaip simbolį – paminklą, iškaldami jame valgymo reikmenis. Taip valdžiai buvo bandoma parodyti, ko Napoleono kariams – atėjūnams labiausiai trūko (maisto) svečioje šalyje.

Kiti tyrėjai nelinkę sutikti su tautosakiniais pasakojimais, todėl mano, jog Salako akmuo turėtų būti siejamas su 1554 m. įvykusiu žemės valdų atribojimu tarp Vilniaus vyskupijos (valdė šiaurines Salako žemes) ir Salako-Luodžių dvarininkų Petkevičių (valdė pietines Salako žemes). Ieškoję istorinės tiesos tyrėjai, vienas jų Petras Tarasenka, bandė įrodyti, jog Salako akmenyje yra iškalti saulės kulto simboliai.

Taigi, akmenį buvo bandyta prilyginti saulės kulto aukurui, sietinam su pagonybe. Vėlesni tyrėjai teigė, jog tai ne tik saulės kulto aukuras, bet ir krikščionybės atėjimą į šiaurės – rytų Lietuvą liudijantis objektas. Tai bandyta įrodyti teigiant, jog greta realistinio saulės atvaizdo randamas ir kryžius. Todėl šis akmuo sietas ir su senovės lietuvių laidojimo apeigomis ir perėjimu nuo pagonybės į krikščionybę.