Tai buvo laikais, kai Kuršių nerijos liežuvis šiaurėje vos siekė Dangės žiotis, už kurių iškart didingai atsiverdavo Baltijos jūros platybės. Tai buvo kraštas, kai narsūs kuršių kariai plaukiojo vandeninga Dange, ir jų ilgieji karo laivai buvo žinomi nuo Sambijos iki žuvėdų žemių Skandinavijoje. Neramūs laikai... Karo diržais suveržto baltiškojo krašto gviešėsi kryžininkai ir jų patikėtiniai Šiaurėje.
Kartą, kai Dangės žiotyse jau šeimininkavo atėjūnai Livonijos ordino riteriai, vienas drąsus kuršis nutarė parodyti, kas čia tikrasis šeimininkas. Nebebuvo jau likę garsiųjų laivų, seniai jie gulėjo šaltame Baltijos dugne, bet narsusis kuršis nepaliovė tikėjęs savo genties stiprybe. Ir išplaukė jis upe dar senelio sumeistrauta, braškančia, bet ištikimai tarnaujančia valtimi. Plaukė pro sudegintas gentainių pilis aukštuose upės slėniuose, plaukė žemyn link varnų lizdu pramintos karingųjų Ordino riterių pilies. Nebijojo jis aštrių, kaip angies dantys, arbaletų strėlių, nepabūgo ir bičiulių perspėjimų nežudyti savęs, jauno. Jis tik norėjo dar kartą - laisvas ir išdidus - praplaukti senaisiais protėvių vandens keliais ir parodyti atėjūnams, kad kuršiai yra nepalaužiami nei ugnies, nei kalavijo, nei bado. Dangė, rami ir tyki, lėtai plukdė kuršio laivelį. Kuo arčiau varnų lizdo, tuo labiau šiaušėsi bangos, kol tolumoje pasirodė aukšti pilies mūrai. "Galinga tai pilis. Bet kokioje klampynėje jie įsikūrė!.. Pėdos čia nekeldavo niekas", - pamanė kuršis. Ir tik dar stipriau suspaudė vairalazdę, paprašė Perkūno drąsos, o Bangpūčio - vėjo, ir vis greityn artėjo link upės žiočių. Sujudo, sukruto pilies sargybiniai, išvydę netikėtą svečią, sukvietė lankininkus, ietininkus, užvėrė visus pilies vartus ir laukė. O kuršis plaukė. Staiga jam virš peties prašvilpė arbaleto strėlė. Antra, o trečioji smigo į bortą prie pat gražių, baltiškų ornamentų ąžuolo lentose. Strėlių vis daugėjo, o kuršis vis artėjo.
Upėje pasirodė sūkuriai, suraibuliavo vanduo, ėmė šokinėti žuvys, iš žolynų plaukti žalčiai, o valtis - suktis, tarsi gintarinis smagratis. Išniro iš bangų gražuolė mergelė ilgais, upės žoles primenančiais plaukais ir ėmė maldauti nežudyti savęs jaunikaičio. Įkalbinėjo, meldė Dangės mergelė sukti valtį atgal ir išsaugoti savo gyvybę, tačiau drąsusis kuršis buvo neperkalbamas. Jis tik stipriau suspaudė randuotus kumščius, pasidėjo seną kalaviją prie kojų, stvėrė irklus ir ėmė vaduotis iš upės sūkurių. Prakaitas išpylė, kojos nutirpo, tačiau valtis pajudėjo į priekį. Iš paskos plaukė undinė, ir strėlės jau visu debesiu ėmė skrieti į ąžuolinio laivo bortus, bures, stiebą. Paniro ir Dangės mergelė, ilgesingai pažvelgusi į atkaklųjį kuršį. Tik žalčiai vinguriavo upės paviršiuje, tarsi norėdami apsaugoti kuršio valtį. Bet smigo ilga strėlė į atvirą krūtinę, ir krito kuršis į tamsų Dangės vandenį prie pat žiočių, taip ir nepasiekęs savo tikslo išplaukti į jūrą. Tik jo valtis, prismaigstyta strėlių ir iečių, vieniša tolo į Vakarus.
Neilgai trukę pilies sargybiniai puolė ieškoti drąsiojo jaunuolio. Ilgai jie nardė upėje, tikrino dugną ilgakočiais graibštais. Jiems reikėjo kuršio kūno, idant pakabintų, kaip perspėjimą ant pilies kuorų. Pastangos buvo bergždžios. Kuršį pasiėmė Dangės undinė. Apkabinusi jo jauną kūną undinėlė plaukė tolyn į dejuojančią jūrą ir ten, gelmėse jį paleido. Nusekė iš paskos ir žalčiai, saugoję kuršio valtelę, ir tik vienas jų grįžo, suspėjęs apsivinioti undinei ant riešo. Niekas daugiau Dangės undinės nematė ištisus šimtmečius. Kalbama, kad patvinus upei ji pasirodanti, kaip graži, geidulinga mergelė žvynuota undinės uodega. Nuleidusi akis ji prisimena jaunikaitį, kurio nepavyko išgelbėti... Aplink liauną jos ranką apsiviniojęs ir vienintelis išlikęs stebuklingasis žaltys.