Lietuvių skalikai buvo medžiotojų pagalbininkai jau XVI amžiuje, taigi, ne vieną amžių džiugino žmones savo draugija ir pagalba. Skalikų paskirtis buvusi surasti šviežius žvėries pėdsakus ar patį žvėrį, pakelti jį iš guolio ir skalijant sekti jo pėdsakais. Taigi Gedimino pilies kalno papėdėje stovinti skulptūra skirta pagerbti vienintelę Lietuvoje išveista šunų veislę – lietuvių skaliką. 

Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metais. Antrasis Lietuvos Statutas mini 11 šunų grupių, tarp jų – kelias skalikų veisles. Lietuvių skalikai išvesti iš įvairių vietinių šunų veislių, kurių atstovai nuo senų laikų Lietuvoje pasiimami į medžioklę. Taip pat jie kryžminti su atvežtinėmis šunų veislėmis: bigliais, lenkų ir rusų skalikais.

Viduramžiais kiekvienas laikė garbe ir didžiavosi augindamas savo dvare gaują skalikų. Kaip žinote, dvarų Lietuvos ir Lenkijos karalystėje buvo gausybė.

Tarpukario Lietuvoje lietuvių skalikai buvo labai paplitę, bet pokario metais ši veislė labai išretėjo, buvo mišrinama su įvairiais šunimis. 1974 metais, pradėjus tvarkyti medžioklinę šunininkystę, buvo likę vos 78 į lietuvių skalikus panašūs šunys, dauguma jų neturėjo kilmės dokumentų. Bendromis kinologų ir medžiotojų jėgomis 1981 metais buvo organizuota pirmoji lietuvių skalikų paroda, kurioje dalyvavo 62 šunys.