Šioje vietoje: Irena ir Vilius Šliuželiai - Dialogas.

Kiekvienas meno kūrinys yra raktas į kitą tikrovę. Kartais ir į istoriją. Aplinkui yra daug raktų į praeitį. Zubovų rūmai, Zubovų parkas ir Kaštonų alėja.

Kaštonų alėja buvo vartai į Zubovų dvaro teritoriją, kurioje mes stovime. Vartai, matyt, buvo ir į parką, kurį Zubovai 1923 metais padovanojo miestui su sąlyga, kad jis bus naudojamas kaip viešas miesto parkas.

Be Zubovų rūmų ir jų veiklos, mūsų, šiauliečių, rankos būtų kur kas tuštesnės.

O kokie raktai galėtų papasakoti apie Zubovus?

Šitos rankos Irenos ir Viliaus Šliuželių darbe duoda raktą ir pasitiki kitu. Ar pasitikėjo grafas Platonas Zubovas? Atrakinkime vieną iš legendų.

Grafas laiko rankose knygą savo bibliotekoje ir šypsosi. "Oi plaka jie apie mane liežuviais, oi plaka! Ir tie rašytojai niekus mala. Kam jų išmonės rūpi? Iš tikrųjų tai pavydi visi. Baisisi – kaip imperatorienė galėjo tokį nevykėlį, tokį pienburnį išsirinkt. Tai va, taigi taigi. Visi čia kazanovos, meilužes skaičiuoja, jaunas, kvailas, ieškančias savo gyvenimo ir laimės. O jūs pabandykite šešiasdešimtmetę imperijos valdovę suviliot ir tada kalbėkit. Ir nepamirškite, kad turite tik vieną progą. Vieną. Patys jūs nevykėliai. Pavyduoliai. Ir kerštautojai. Visi man ant pirštų galiukų vaikščiojo, visi, net ir pats Suvorovas, skauda, matyt, iki šiol. Jie sako – akys. "Jo akys buvo kaip magnetas." Tarsi aš ir mano akys būtų atskiri, tarpusavyje nesusiję dalykai. Jeigu žmogus nieko neturi viduje, tai ir jo akys bus tuščios kaip nuo maro kritusio baudžiauninko gyvulio. Žvilgsnio po jokia kauke nepaslėpsi. Ji patikėjo mano jausmais. Vadinasi, jausmai buvo."

Grafas baigia skaityti knygą: "Kur raktai? Raktai, mano raktai!" – blaškosi mirštantis baronas Aleksandro Puškino tragedijoje "Šykštusis riteris". Sako, Puškinas tą baroną kūrė pagal legendas ir anekdotus apie Platono Zubovo šykštumą senatvėje. Čia jo raktas, čia, po jūsų kojomis, imkite ir atsirakinkite istorijos lobių skrynias.