Šioje vietoje: Reda ir Arūnas Uogintai - Princesė Turandot. Valstybinio Šiaulių dramos teatro 90-mečiui.

Mes prakrapštom sekretą ir randame ten savo kaukę, kurią palikome laiko vaške. Laiko vaške lieka viskas, tik ne viską matome. Valstybinis Šiaulių dramos teatras atsidarė 1931 metais su Karlo Gocio "Princesės Turandot" premjera. Reda ir Arūnas Uogintai į kaukę iš šio spektaklio sudeda daug kitų mažų kaukių – Šiaulių teatro aktorių veidų. Aktoriaus veidas ir yra nuolat besikeičianti kaukė, kuri priverčia mus pasižiūrėti į save be veidmainystės. Prisimenat, ką grafienė Aleksandra Zubovienė rašė carui: veidmainystė žaloja vaikų psichiką. Bet kaukė teatre nėra veidmainystė. Užsidėjęs kaukę tarsi tampi kitu, tampi didelės nematomos galios dalimi ir keliauji kovoti su tamsa. Tragedijos mūza Melpomenė giesmėmis stiprino žmonių dvasią, kai juos užklupdavo nelaimių tamsa.

Karta iš kartos grafų titulas Zubovams buvo vis mažiau svarbus, vis labiau jis virto kauke, kuri leido slėpti Gubernijos rūsiuose lietuvišką spaudą nuo caro žandarų. Kas gi drįs veltis į konfliktus su grafais?

"Niekas iš nieko neatsiranda", – sako Aleksandra. Vadinasi, niekas niekur nedingsta, tik žiūri iš aukštai, iš dangaus balkonų. Jeigu tik mes patys užverčiam galvas, jeigu tik atsimenam.

Šitame Uogintų darbe aktorius Pranas Piaulokas žiūri ir į dangų ant vienos kaukės ir tuo pat metu nuo dangaus balkono žiūri žemyn. Kiti kol kas, kaip ir mes visi, žiūri tik į dangų.