Šioje vietoje: Romualdas Inčirauskas - Riteris.

Šis raitelis stovi ir žiūri į vartus, pro kuriuos kelias vesdavo į dvarą.

Mes jų jau nematome.

Ir nors iš vartų vesdavo du išsišakojantys keliai – mes jų nematome.

Dabar raitelis stovi sankryžoje.

Miestas yra sankryžoje. Kelių ir geležinkelių, ligų ir švenčių, meilės ir mirties. Į sankryžą suplūsta ir jų pinigai. Mes stovime prie Šiaulių miesto iždinės, matome jos pastatą, bet iždinės jau nebėra.

Raitelis stovi vienas šioje sankryžoje. Gal iš sparnuotų husarų atklydęs po Salaspilio mūšio? Nors ant šio riterio krūtinės ir nugaros lyg ir matyti motyvai. Ar tik ne iš Jano Mateikos nutapyto Žalgirio mūšio?

Ilgai jis čia stovi. Turbūt jau pamiršo, kurioj pusėj jis kovėsi – nugalėtojų ar pralaimėjusiųjų. Kas yra nugalėtojai ir kas yra pralaimėtojai po tiek šimtų metų? Ir ką reiškia – vienas?

Tu pasikeiti, užsidėjęs šarvus ir šalmą, tu nebesi tu, tu esi didelės galios dalis ir keliauji kovoti su tamsa. Raitelis vis dar laiko vėliavą, o jeigu yra vėliava, yra ir visa vėlių kariauna. Tik mes jų nematome. Ir nors nematysime šio raitelio, jis patrauks pro vartus, kurių nematome, ten, kur yra seniausios palaidojimo vietos mieste, dar iš tų laikų, kai prieš 2000 metų Kristus telkė savo kariauną, jau tada mirtis žaidė ir čia, toje vietoje, kur dabar žmonės žaidžia tenisą.

Ir žirgas jo tikrai girdi žvengimą, nors mes ir negirdim. Čia, visai šalia, tebestovi dvaro arklidės.

Ar girdite ir jūs?

Tiesa, dabar čia Šiaulių apygardos teismas. Bet teisybė akla, ji irgi nieko nemato, nieko negirdi. Ir riteriai kovoja su vėjo malūnais.

Ar jaučiate vėją?