Strėvos įgriuva, žmonių dar vadinama prasmegduobe arba smegduobe, laikoma Velnio duobės sesute. Tai paslaptinga vieta, apie kurią priverpta nemažai legendų ir pasakojimų. Senovės lietuvių mitologijoje pasakojama, kad čia prasmegusi velnių karčema.

Anot mokslininkų, ši dauba yra termokarstinės kilmės dauba, susiformavusi maždaug prieš 18 tūkstančių metų. Traukiantis ledynams sąnašos ir nuosėdos užvertė atskilusį ledo luitą, kuriam ištirpus atsivėrė dubens formos ertmė. Įgriuvos ilgis yra apie 150 metrų, plotis – 100 metrų. Milžiniškų eglių takas veda į 20 metrų gylio duobę. Šalia įgriuvos esanti apžvalgos aikštelė ir ją juosiantis pažintinis pėsčiųjų takas suteikia galimybę apžiūrėti šį gamtos reiškinį iš visų pusių. Beje, aplinkui galima aptikti nemažai nuodingų augalų.

Anot vienos žinomiausių legendų, Strėvos įgriuvos vietoje kadaise stovėjusi karčema, kurioje uliodavę velniai. Vieną pasninko dieną jie esą iškėlė vestuves. Vos pragydus gaidžiams, ėmė ir prasmego karčema su visais joje puotavusiais velniais. Vietiniai gyventojai pasakoja, jog net ir šiomis dienomis kartais iš smegduobės sklinda paslaptingi ir keisti garsai. Šiandien Strėvos įgriuvos dugne tarsi legendos priminimas kyšo medinio namo stogo kraigas.

Kita legenda byloja apie čia stovėjusioje smuklėje pernelyg dažnai besilankiusį vienos didelės šeimos tėvą. Sykį puotaujantį vyrą suradusi žmona bandė jį parsivesti namo. Kai šis nesutiko, moteris pasipiktino. Pasirodo, jos būta burtininkės! Nusprendusi nubausti lėbaujantį vyrą ir užeigos savininką, išėjo moteris ant kelio ir pasiuntė prakeiksmą. Taip ėmė ir įgriuvo smuklė su visais joje buvusiais.

Taip pat pasakojama, kad kadaise čia stovėjęs didelis kalnas, ant kurio puikavęsi įspūdingi krištolo rūmai. Šiuose gražiuose rūmuose darniai gyveno velniai. Jie buvo pasiskirstę darbus ir kiekvienas žinojo, ką turįs daryti, tardavosi, ką su kuo sukivirčyti ar kam kokį nedorą pokštą iškrėsti. Sykį velniai nepasidaliję valdžia susiriejo tarpusavy. Pamiršo visi savo darbus ir įsivyravo didžiulė betvarkė. Pamatęs nerimstančius velnių ginčus, dievas Perkūnas užsirūstino ir pasiuntė žaibus, kurie ne tik sudaužė prašmatniuosius rūmus, bet ir kiaurai žemę prasmagdino visus velnius. Žmonės kalba, kad gerai įsiklausius dar ir šiandien galima girdėti piktus šūksnius bei kivirčus.