Šventos dvaras buvo pastatytas XIX a. viduryje. Dvaro savininkai - lenkų tautybės dvarininkai Civinskiai. Po 1917 m. revoliucijos Civinskių valdas Baltarusijoje atėmė bolševikai, ir jie persikėlė į Šventą. Iš dvarui priklausančių pastatų išlikę rūmai, svirnas, koplyčia, trys tvartai. Dvaro rūmų patalpoje pokario laiku buvo įsteigta pradinė mokykla, vėliau - septynmetė. Buvusiame svirne, po restauracijos, įsikūręs Sirvėtos regioninio parko lankytojų centras. Šis pastatas seniausias – statytas dar 1867 m. Gerai išlikusi akmeninė sienų mozaika. Baudžiavos laikais svirnas buvo skirtas baudžiauninkams, čia jie valgydavo, miegodavo, atlikinėjo smulkius darbus. Dvarui priklausė ir trijų metrų aukščio kolyčia, pastatyta iš lauko akmenų mūro, kaip ir svirnas, papuošta mažų akmenėlių mozaika. Dvarvietės teritorijoje yra respublikinės reikšmės gamtos objektas – liepų pavėsinė. 1925 - 1926 metais dvarvietėje buvo iškasti trys tvenkiniai – du iš jų šiuo metu užpelkėję, užaugę mišku, o vienas išlikęs. Šalia yra ir svirtinis šulinys. Civinskiai buvo demokratiški, tolerantiški, dosniai atsilygindavo samdiniams už darbą. Visgi parodydavo, jog neesą vieno luomo su jais - valstiečiams, atsidėkojantiems ponams už malones, duodavo pabučiuoti ne ranką, o alkūnę. Dvarininkas mirė apie 1924 metus. Po vyro mirties našlė Marija Civinskienė buvo dar kartą ištekėjusi už Stanislavavo dvaro savininko Gajausko. Bet neuž ilgo, 1928 m.šeimininkė mirė. Civinskiai buvo palaidoti Švenčionių kapinėse, virš jų kapo buvo pastatytas galingas raudono akmens mauzoliejus, kuris neprižiūrimas sugriuvo. Dukra Sofija 1939 metais išvažiavo į Varšuvą, turi du sūnus. Apie 1993 metus ji buvo atvažiavusi į Šventą. Vietos gyventojai pasakojo, jog ji klaupėsi prie kiekvieno buvusių savo namų kampo, saują gimtos žemės išsivežė su savimi į Lenkiją.