Jis vertinamas ne vien kaip kultūros paveldo objektas, bet ir kaip išlikęs reikšmingas Lietuvos transporto technikos ir technologijų istorijos pavyzdys, liudijantis XIX–XX a. sandūros technikos pažangą bei kultūros lygį. Iki mūsų laikų išliko autentiška pagrindinė ruožų įranga: sankasos, pabėgiai, bėgiai, pralaidos, tiltai.

Lietuvos siaurasis geležinkelis, unikalus muziejus po atviru dangumi, jau skaičiuoja 116-uosius metus. Dar cariniais metais nutiestais bėgiais pūškavo garvežiai nuo Panevėžio iki Pastovių, vėliau geležinkelis dar pratęstas iki Krulevčiznos (Паставы ir Крулевщизна – šiandien abu Baltarusijos teritorijoje), medinėse stotyse traukinio laukdavo keleiviai, o krovininiais vagonais buvo vežamas smėlis, anglys, gyvuliai, durpės ir kt. "Siaurukas" labiausiai klestėjo tarpukariu, nepriklausomos Lietuvos laikais. Lietuvių specialistų pastatyti tiltai pasižymi gera darbų kokybe ir medžiagomis; tiltų konstrukcijos nesudėtingos, racionalios. Anuomet pravažiuodavo vidutiniškai iki 24 traukinių per parą, t. y. maždaug po traukinį per valandą. Tuo metu nutiestas ir šiaurinis geležinkelio ruožas – traukiniai pasiekė Pasvalį, Biržus, Linkuvą, Pakruojį. Savo svarbos siaurukas nenustojo ir pokario metais, kai teko atstatyti sugriautą ūkį, o gerų kelių stigo.

Švobiškio siaurojo geležinkelio tiltas per Mūšą ruože Joniškėlis–Žeimelis 4,5 km (dabar Švobiškio–Narteikių kelio 0,2 km; 2,4 km nutolęs nuo Joniškėlio į Švobiškio miestelio pusę), pastatytas 1944 m. Per Antrąjį pasaulinį karą pradėtą statyti tiltą užbaigė vokiečių valdžia, pasitelkusi rusų karo belaisvius. Statiniui naudotos labai geros kokybės gelžbetoninės parabolinės arkos. Tilto ilgis – 70 m; plotis – 2,6 m ir du po 0,6 m šalitilčiai; aukštis – 9,6 m. Tiltas trijų angų (18,0+20,0+18,0). Tai vienintelis gelžbetoninis arkinis tiltas siaurojo geležinkelio ruože. Šiuo metu tiltas naudojamas automobilių eismui.