Lietuvoje pirmosios reguliarios tarpmiestinio ryšio linijos pradėjo veikti jau antroje XVI a. pusėje. Jos jungė Vilnių ir Kauną su Krokuva, Viena ir Venecija. Vėliau, XVII a. pagrindiniais Lietuvos keliais karietos su paštu riedėjo į Maskvą, Lenkiją, Latviją, Prūsiją. XVIII a. pabaigoje, Lietuvai tapus Rusijos imperijos sudėtine dalimi, pagrindiniuose traktuose privatus paštas buvo pakeistas į valstybinį. Pirmasis toks traktas Lietuvos teritorijoje nutiestas 1830-1860 metais. Jis turėjo didelę valstybinę ir ekonominę reikšmę, jungė Peterburgą su Varšuva ir ėjo per Daugpilį, Zarasus, Uteną, Ukmergę, Kauną, Marijampolę, Kalvariją, Suvalkus su atšaka nuo Marijampolės per Vilkaviškį, Kybartus į Karaliaučių. 1829 metų liepos 16 dienos įsaku buvo patvirtintas šio trakto projektas. 193 varstų (202 km) trakto Daugpilis-Kaunas nutiesimas 1830-1836 m. kainavo 1 milijoną 225 tūkstančius rublių. Šio įvykio garbei 1845 m. Zarasuose pastatytas 11 m aukščio ketaus obeliskas su užrašu: "Po veleniem gosudaria imperatora Nikolaja I-vo sooružena nasipnaja doroga ot Kovno do Dinaburga 193 viorsta 1836 g."

Pagal iš anksto nustatytą sistemą buvo statomi stočių kompleksai, užkardų (sargybų) pastatai, kelių apeivių (remonto darbininkų) namai, kuriuos žmonės vadina "kašarkomis", karčemomis. Pašto stočių kompleksai buvo statomi maždaug kas dvi, rečiau kas tris rusų mylias(7,46 km). Taigi, pašto arklių stotys stovėjo Zarasuose(deja neišliko), Degučiuose (dabar viename pastate "Šv.Antano" bažnyčia, kitas gyvenamas pastatas privatizuotas), Daugailiuose, Utenoje ir t.t. dalis jų išliko, bet daug nugriauta.

Tarp pašto arklių stočių stovėjo užkardos - tai spec. pastatai kelių karinėms sargyboms, kurios tikrindavo važiuojančius ir išduodavo leidimus važiuoti traktu. Tokia užkarda (sargybinė) yra išlikusi Zarasų rajone, Galminių kaime ant vakarinio Antalieptės marių kranto, šalia Šventosios tilto. Sargybinėse gyveno karininkai, kareiviai, muitininkai, kelių apeivių (sargai). Sargybinės atliko specialios paskirties karinės įgulos, kelių patrulių, muitininkų iždininkų funkcijas (tikrino važiuojančiuosius, išduodavo leidimus, rinko kelio mokestį). Tai vienaaukščiai, mūriniai, baltai dažyti pastatai, statyti XIX amžiuje. Dabar visi šie objektai įrašyti į valstybės paveldo registrą.