Vilniaus miesto ikonografijoje Trys Kryžiai pirmą kartą pavaizduoti Frydricho Gedkanto Vilniaus gynybinių įtvirtinimų plane 1648 metais. Jie ant Plikojo, dar vadinamo Kreivuoju, kalno pavaizduoti ir 1649 metais Vilniuje išleistos Danielio Petceldto panegirikos vyskupui Jurgiui Tiškevičiui iliustracijoje. Nuo to laiko Trys Kryžiai yra neatskiriama Vilniaus panoramų dalis, o Plikasis kalnas vadinamas Trijų Kryžių kalnu.

Trys mediniai kryžiai nuolat būdavo atnaujinami. Manoma, kad jie čia išstovėjo iki 1869 metų, kai, nuslinkus kalno šlaitui, savaime nugriuvo.

1916 metais pagal architekto ir skulptoriaus Antano Vivulskio projektą ant Plikojo, dar vadinto Kreivuoju, o dabar Trijų Kryžių kalno, iš lėšų, kurias paaukojo vilniečiai, šį paminklą laikę savo tapatybės ir pasipriešinimo simboliu, buvo pastatytas baltas Trijų Kryžių paminklas.

Paminklas buvo atlietas iš gelžbetonio, kuris tuo metu buvęs modernia ir plastiška medžiaga. Paminklo siužetą autorius susiejo su Golgotos kalno įvaizdžiu. Anksčiau čia stovėjusių senųjų kryžių vietai pažymėti vilniečiai pasodino du topolius. 1950 metais sovietinės valdžios įsakymu Trijų Kryžių paminklas buvo susprogdintas, o jų dalys užkastos ant kalvos. 1988 metais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Kultūros fondo iniciatyva paminklas atstatytas (darbams vadovavo architektas Henrikas Šilgalis). Archeologai atkasė susprogdintų kryžių nuolaužas, kurios, liejant naują paminklą, buvo sudėtos į jo vidų. Išlikusios kryžminės paminklo dalys yra eksponuojamos kalno papėdėje. Trijų Kryžių paminklas dabar yra vienas iš pagrindinių Vilniaus miesto simbolių, jis gausiai lankomas vilniečių ir turistų. Nuo šio kalno apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabios Vilniaus panoramos.