Jei fontanai būtų žmonės, Klovinių gražuolį pramintume gudriu išdykėliu, įšokusiu į Rašės upelį papokštauti. Prieš keletą metų jis įsitaisė kaip tik ten, kur uteniškiai, susėdę pievoje, švęsdavo Jonines. Kiek čia dainų dainuota, kiek užkalbėjimų šnibždėta, kiek Joninių laužų kūrenta! Ir kas galėjo pamanyti, kad slėnyje ieškotas paparčio žiedas jo viduryje pražys fontanu? Pokštininkas fontanas pasitinka lankytojus sodriu ošimu, lyg būtų dešimtkart didesnis. Kad garsą skleidžia kitoje takelio pusėje nuo betoninės sienos krintanti užtvankos srovė, suprasi tik užlipęs ant tiltelio. Ant jo užlipti verta ir dėl vaizdo: karpyti krantai, vienur geltonuojantys paplūdimėliais, kitur užsitraukę pušų garbanomis, išduoda, kodėl šį vandens telkinį daugelis vadina Klovinių ežeru. Po pušų vainikais pasislėpęs ir Vestuvių kalnas, ant kurio ratelį trypia daugiau nei dešimt medinių skulptūrų... Kelionė pėsčiomis iš centro iki Klovinių fontano netruks nė pusvalandžio, o šokus į automobilį sutrumpės iki penkių minučių.