Velnio duobė – tai legendomis ir padavimais apipinta Lietuvos duobių "karalienė". Ji paskelbta ne tik Lietuvos Respublikos geologiniu gamtos paminklu, bet ir vienu iš 100 lankomiausių Europos gamtos paminklų. Beje, Velnio duobė, arba Velniaduobė, yra ypatinga mitologinė sakralinė vieta.

Velnio duobė žioji giliai miške, Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje, Aukštadvario regioniniame parke. Šis kraštas turi seną ir savitą istoriją bei kultūrą. Pirmieji žmonės čia pradėjo kurtis 3–2 tūkstantmetyje pr. Kr. Be svarbių archeologinių paminklų, medinių pilių ir piliakalnių, pilkapynų, senovės gyvenviečių, teritorija išsiskiria itin vaizdingu reljefu. Šioje aukščiausioje Dzūkų aukštumos dalyje gausu kalvelių, klonių, įdubų, kalvagūbrių ir ežerų. Už 4 km nuo Velnio duobės stūkso aukščiausia – Gedanonių – kalva. Verknės ir Strėvos aukštupiai – tai tiesiog unikalus gamtos lobynas! Šia lankytojams atvira valstybinės reikšmės teritorija rūpinasi Trakų miškų urėdija.

Lietuvoje daug gilių įdubų. Piltuvo formos Velnio duobė – pati giliausia, apie 40 metrų gylio. Viršuje ji taisyklingai apskrita ir net 200 metrų skersmens. Duobės dugne durpių sluoksnis siekia apie 10 m, taigi bendras gylis būtų apie 50 metrų. Manoma, kad senovėje ši duobė buvusi dar gilesnė.

Velnio duobės paslapčių takas veda apačion, kur telkšo 60 metrų skersmens pelkė. Vasarą gal ir norėtųsi po ją pabraidžioti, bet nepatartina, mat pelkė labai klampi ir pavojinga. Manoma, kad pelkė požeminiais kanalais susisiekia su netoliese esančiais giliais Škilietų ežerėliais. Pasakojama, esą velnio į duobę įvilioti ir prasmegę gyvuliai po kurio laiko išplaukdavę viename iš tų ežeriukų. Legenda byloja, kad šiose apylinkėse guli milžino skeletas. Jo burna – tai Velnio duobė, akys – Škilietų ežerai, o nosis – Pamiškės piliakalnis.

Pelkėje ir ją supančiose priemolingose kalvose žaliuoja augimo anomalijų turintys medžiai. Paaiškinti šį keistą gamtos reiškinį bando ne vienas specialistas. Mokslininkai tvirtina, kad prie Velnio duobės fiksuojami energinio lauko nuokrypiai. Bet kokiu atveju tai vieta, kurioje susikerta stiprūs geologiniai biolaukai. Apsilankę Velnio duobėje ir ypač nusileidę į jos dugną žmonės tvirtina patyrę keistų pojūčių.

Velnio duobės kilmė – kol kas neįminta mįslė. Spėlionės, samprotavimai, legendos perduodamos iš kartos į kartą. Vieningos nuomonės mokslininkai kol kas neturi, bet pateikė kelias svarias hipotezes. Anot vienos, čia prieš tūkstančius metų būta sąnašomis užnešto ledyno. Jam pamažu tirpstant formavosi ši įspūdinga duobė. Kiti tvirtina, esą tirpstantis ledynas suformavęs stiprų krioklį ir krentantis jo vanduo išmušęs gilią daubą. Dar manoma, kad dauba atsivėrė požeminio upelio vandenims nunešus smulkų smėlį ir nuogulas į Škilietų ežerėlį.

O galbūt šią duobę išmušė meteoritas? Palyginti nedidelis taisyklingas duobės skersmuo, stačiuose šlaituose ir aplinkui randamos įvairių riedulių skeveldros perša mintį, kad tai gali būti meteorito suformuotas krateris. Taip manyti verčia ir duomenys, gauti patyrinėjus kitus meteoritų "pagamintus" kraterius. Mokslininkai vis dar ieško įrodymų ir neskuba patvirtinti šios teorijos.

Pasak legendų ir pasakojimų... Senovėje Velnio duobės vietoje ant aukšto kalno stovėjo graži bažnyčia. Kartą pro šalį ėjęs kaimietis pamatė šios bažnyčios kunigą su jauna mergina. Pasipiktinęs nederamu elgesiu žmogus riktelėjo: "Kad tu skradžiai į žemę!" Ir prasmego kunigas, mergina ir visa bažnyčia. Pasakojama, kad kai duobėje būna vandens, akyli žmonės gali įžiūrėti bažnyčios bokštus, o dori – girdėti varpų skambesį.