Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos laikais Vievis buvo dvaras, bet nėra žinių, kada jis buvo įkurtas. Pirmasis išlikęs dvaro inventorius yra 1577-12-17. Inventoriuje pažymėta, kad netoli Vievio yra sena apipuvusi bažnyčia, tuščia, be paveikslų ir kitų kulto įrengimų, sulaužytomis durimis. Kada ir kas ją pastatė, tikrų žinių nėra. Greičiausiai ji bus atsiradusi prie dvaro XV a. pab. ar XVI a. pr. Apie 1600 m. vienas iš Oginskių pastatė Vievyje unitams bažnyčią ir įrengė vienuolyną.

Bažnyčia 1794 m. sudegė. 1796 m. pastatyta nauja, taip pat medinė. 1810-05-16 Sinodo įsakymu vienuolynas buvo uždarytas, o žemė ir jai priklausiusieji valstiečiai buvo priskirti prie stačiatikių pasaulietinės parapijos. Šventikams buvo mokama 80 rb metinės algos; cerkvė buvo priskirta stačiatikių Šv. Dvasios vienuolynui Vilniuje. Rusų valdžia duodavo šiai cerkvei kasmet po 300 rublių asignacijoms. 1812 m. rusų pagrobtą bažnyčią – cerkvę prancūzai sudegino. Pamaldos buvo perkeltos į Strėvininkų katalikų bažnyčią. Vėliau cerkvė perkelta į Aukštadvarį. Apie 1842 m. Vievyje rusų valdžios lėšomis pastatyta nauja cerkvė ir jai priklausantieji etatai buvo iš Aukštadvario vėl perkelti į Vievį. 1816 m. Gabrielis Oginskis pastatė Vievyje katalikams naują bažnyčią.

1911 – 1931 m. miestelėnų ir kun. J. Mincevičiaus rūpesčiu bažnyčia iš pagrindų suremontuota. Graži, aukšta mūrinė bažnyčia statyta iš baltų plytų. Vievio kapinėse buvo sena koplyčia, nežinia kieno ir kuriais metais statyta. Greta kapų, sode, stovėjo sena klebonija, kurioje, pasak žmonių pasakojimų, 1812 m. nakvojęs Napoleonas.

Vievio apylinkės gyventojai lietuviai. Tačiau dvarininkai buvo sulenkėję ir visomis išgalėmis stengėsi lietuvius lenkinti. Būtų gal visus sulenkinę, jeigu ne atkaklūs lietuviai (J. Milančius, M. Grybauskas ir k. t.). 1905 m. iš Vilniaus į Vievį buvo atkeltas lietuvis kunigas, kuris, lankydamas parapijos žmones, platino ir lietuviškus raštus. Tai labai nepatiko Vievio klebonui, kun. Verpuchovskiui.

Konfliktas dėl lietuviškų ir lenkiškų pamaldų Vievio bažnyčioje tęsėsi ilgai. Cerkvėje du sekmadienius iš eilės ir per visas metines šventes pamaldos buvo laikomos lenkų kalba. Lietuviškos pamaldos vykdavo tik kas trečią sekmadienį. Lietuviai jautėsi nuskriausti. Vietos tarnautojai ir kiti piliečiai kreipėsi į kleboną J. Mincevičių, kad šis lietuviškas pamaldas įvestų su lenkais pusiau, t. y. vienodomis sąlygomis.

Tačiau klebonas nenorėjo apie tai net kalbėti. Klebonijoje buvo kalbama tik lenkiškai, o klebono J. Mincevičiaus nuolatiniai svečiai buvo įvairūs aplenkėję dvarininkai, suinteresuoti bažnyčioje išlaikyti lenkiškas pamaldas. Nesusitarę su klebonu dėl lietuviškų pamaldų, žmonės kreipėsi į vyskupą, o kai šis niekuo negelbėjo, buvo kreiptasi į Vievio viršaitį. Po gyventojų surašymo paaiškėjo, kad Vievyje lietuvių – dauguma. Prašymas dėl lietuviškų pamaldų skaičiaus padidinimo vyskupui buvo įteiktas su minėtais sąrašais. Juo remdamasis, vyskupas įvedė pamaldas du sekmadienius iš eilės ir visas metines šventes lietuvių kalba, o lenkiškas pamaldas paliko kas trečią sekmadienį.

Klebonas J. Mincevičius buvo nepatenkintas, pykosi dėl to su vyskupu, tačiau naujoji tvarka nebuvo atšaukta.Bažnyčia ir toliau buvo tobulinama. Tai neobaroko, turinčio klasicizmo elementų, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė su dviaukščiais fasado bokštais, bažnyčia. Vievio bažnyčią puošia trys kultūros paminklai: du molbertinės tapybos paveikslai "Marija Rožančinė", "Šv. Cecilija" ir skulptūra "Nukryžiuotasis". Bažnyčios šventoriuje palaidoti kun. J. Mincevičius ir vikaravę P. Budrauskas, Č. Kavaliauskas bei kun. altarista R. Šalčiūnas.