Nemuno slėnio dominantė ir ryškiausias Vilkijos akcentas – Šv. Jurgio bažnyčios neįmanoma nepastebėti keliaujant Kauno rajone. Ant unikalaus kalvagūbrio išsibarstę vilkijiečių namai ir 35 m aukščio raudonų plytų bažnyčios bokštai, iškilę virš žaliuojančių medžių viršūnių, kviečia užsukti į šį urbanistikos paminklą ir sužinoti maldos namų kūrimosi istoriją.

"Bažnyčios negalima statyti kišenėje. Sinagogoms reikia upės vandens. Mums – kalnų, debesų. Bažnyčia – ne sandėlis. Ji turi rodyti kelią dangun", – tai kunigo Butkaus žodžiai, kurie buvo viena priežasčių, nulėmusių Šv. Jurgio bažnyčios vietą. 1525 m. pastatyti pirmieji miestelio maldos namai buvo mediniai ir stovėjo svarbiausių Vilkijos gatvių sankryžoje, šalia turgaus aikštės. Visgi, pats miestelis buvo įsikūręs ne dabartinėje vietoje, ant kalvagūbrio, o Panemunėje – žemutinėje Nemuno slėnio terasoje ir pašlaitėje. 1892 m. senajai bažnyčiai sudegus, 1901 m. buvo nuspręsta naujus maldos namus statyti ant kalvos.

Bažnyčią statė trys kunigų kartos ir kiekviena jų tesėjo pirmtako norą – maldos namus pastatyti arčiau dangaus. Kunigą Butkų pakeitė Kazimieras Bučnys, tačiau dėl jo ankstyvos mirties 1906 m. darbus perėmė energingas kunigas Stanislovas Bačkis.

Radęs tuščią parapijos kasą ir nepatenkintus bendruomenės narius, kunigas Bačkis pradėjo ieškoti lėšų bažnyčios statyboms. Jam įkūrus kelias plytines gretimuose kaimuose, darbai pajudėjo. Pamačius parapijiečių užsidegimą ir nuoširdų kunigo Bačkio darbą, atsirado rėmėjų. Prie bažnyčios statymo prisidėjo garsūs to meto veikėjai, tokie kaip Juozas Tumas-Vaižgantas, Maironis ir Antanas Smetona.

Net per Pirmąjį pasaulinį karą kunigas Bačkis sugebėjo apsaugoti Šv. Jurgio bažnyčią ir visą Vilkiją. Klebonas taip svetingai priėmė rusų kareivius, kad šie "pamiršo" jiems duotą įsakymą susprogdinti bažnyčią, o šventasis tėvas susisiekęs su vokiečių vadovybe šiems pranešė, kad rusų miestelyje nebuvo ir nėra reikalo Vilkiją pulti.

Ne tik didingos neogotikinio stiliaus Šv. Jurgio bažnyčios išorė užgniaužia kvapą. Maldos namų viduje iki šiol skamba garsaus Lietuvos muzikos instrumentų meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai, o sienas puošia XIX a. paveikslai "Nukryžiuotasis" ir "Šventoji šeima", kurie įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.